-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2018 10 23

Atviras smurtu prieš sūnų apkaltintos kaunietės interviu: „Mūsų šeima sugriauta“

Iki tol mažųjų klegesio nestigę namai šiandien skendi tyloje. Smurtu prieš dvimetį sūnų apkaltinta akivaizdžiai išsekusi 45-erių metų kaunietė Eglė Kručinskienė 15min žurnalistei prisipažįsta, kad šiuo metu išgyvenamos emocijos, tikėtina, prilygsta toms, kurios aplanko palaidojus savo vaikus. Šeimą išardžiusią istoriją ji žada sudėlioti į knygos puslapius. O būtų pakakę tik įspėjančio plakato...
Atimtų vaikų mama Eglė Kručinskienė
Atimtų vaikų mama Eglė Kručinskienė / Mariaus Vizbaro / 15min nuotr.

Su E.Kručinskienės sutuoktiniu Gintaru susitinkame šeimos namų tarpduryje. Atsiprašęs, jog skuba į susitikimą su vaiko teisių apsaugos specialistais, jis pasiūlo užsukti vidun, kur pasitiks sunkiausias savo gyvenimo akimirkas išgyvenanti žmona.

Šįryt buvo įsižiebusi viltis, kad dėl smurtą mamos veiksmuose įžvelgusio praeivio skambučio prarasti vaikai bus grąžinti tėvams, tačiau ši viltis greitai užgeso. Prisėdusi ant sofos Eglė giliai įkvepia – prie viešumos nepratusiam žmogui toks žiniasklaidos dėmesys išties nėra įprastas.

– Ar suskaičiuojate, kiek kartų per pastarąsias dienas teko prisiminti šią jūsų šeimą išardžiusią istoriją? Kaip, netekus vaikų, pasikeitė jūsų kasdienybė?

– Ko gyvenime neįsivaizdavau, tai kad klaus kas, filmuos... Taip ramiai iki tol gyvenome. Kai prasidėjo interviu, maniau, kad žodžių man trūks. Iki tol tik vaikai, košės, sauskelnės.

– Kiek laiko jau dalinatės šeimos džiaugsmais ir rūpesčiais su Gintaru?

– 30 metų esame pažįstami. Santuokoje – 25-erius metus. Atžalų neskubėjome susilaukti dėl mano prastos sveikatos. Nuo pat vaikystės kovojau su mažakraujyste. Turėjau operaciją, kraujo perpylimą. Gydytojai perspėjo, kad jei gimdysiu, galiu sulaukti rimtų komplikacijų. Taip ir buvo. Pirmas mūsų vaikas, prieš ketverius metus gimusi dukrytė, vos išgyveno. Gimė vos 650 gramų, neišnešiota, 27 savaičių. Matėme ją merdėjančią. Laimė susimaišė su sielvartu. Per stebuklą vaikelis išgyveno. Įdėjome begalę darbo, kad ji užaugtų sveika.

– Noras auginti vaiką buvo toks stiprus, kad nepaisėte visų gydytojų perspėjimų? Rizikavote tiek savo, tiek mažylio gyvybe?

– Taip. Teko ir man gulėti reanimacijoje. Buvo kova ir dėl mano, ir dėl vaikelio gyvybės. Reikėjo po to ilgo laiko atsigauti. Mano vyras be galo daug padėjo. Gyvenome tuomet iš pašalpos. Ir pienuką dukrai mano veždavo, ir sauskelnes keisdavo. Aš tik gulėjau be jėgų. Dar ilgai mano sveikata po sunkaus gimdymo buvo kritinės būklės.

– Bet, anot vaiko teisių apsaugos specialistų, tėvystės įgūdžių jūsų vyrui trūksta.

– Taip. Juokinga.

– Po tokio sunkaus gimdymo nusprendėte susilaukti ir antrojo vaikučio.

– Užsivedė aparatas. Galvojome, kad bus ir trečias. Tai sukėlė mums didžiulį džiaugsmą, pilnatvės jausmą. Ir taip būdami laimingi kartu, išgyvenome kažką stebuklingo. Tapome pilni. Nieko netrūko. Nemeluosiu, etapas buvo sunkus. Du vaikeliai vienas po kito. Mano sveikata prasta. Dar ir dabar kraujo spaudimas aukštas. Vyras labai padeda.

– Iki nėštumo dirbote? Turite įgijusi kokį išsilavinimą?

– Buvau tiesiog pardavėja. Bet darbus buvo sunkus, dėl jo sveikata dar labiau pašlijo. Padėdavau vyrui, nes vairuoju mašiną. Vežiodavau medžiagas. Buvo visokių minčių, gal kažką mokytis. Gal anglų kalbą. Gal važiuoti į užsienį užsidirbti. Prasimušti nepavyko. O vyras – geras specialistas, dirba pagal verslo liudijimą. Manėme, kad dabar atėjo tas laikas, kai įsivažiuosime, automobilį įsigysime...

– Kaip manote, šis įvykis galiausiai sustiprins šeimą?

Mūsų šeima yra sugriauta. Atstatymas užims daug laiko. Reikės nemažai ištvermės ir kantrybės. Mes patys sužaloti.

– Mūsų šeima yra sugriauta. Atstatymas užims daug laiko. Reikės nemažai ištvermės ir kantrybės. Mes patys sužaloti. Turėsime atsigauti. Kai sugrįš, turėsime vaikus guosti ir raminti, kad jie vėl galėtų pasijusti saugūs. Kad galėtų būti tokie, kokie buvo – drąsūs, linksmi. Nežinau, ar pavyks, patyrus tokią traumą.

– Jūsų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto prieš mažametį sūnų. Ar jums minėjo, kiek dažniausiai laiko tokie tyrimai vyksta?

– Nežinau, bet ilgai. Pirmąsias dienas po įvykio praleidau areštinėje. Tuomet tyrėja mane apklausė ir užsiminė, kad susisieks, iškvies telefonu. Praėjo šitiek laiko, tyla... Nieko nežinau apie tyrimo eigą.

– Teko girdėti, kad nesekate žinių, politinių aktualijų. Ir kad į šią nelemtą situaciją pakliuvote per nežinojimą. Bet apie motinos ir jos sugyventinio Kėdainiuose žiauriai nužudytą berniuką Matuką tikriausiai girdėjote?

– Taip. Siaubinga istorija. Nežinau, kokios būklės turi būti žmogus, kad taip pasielgtų.

– Būtent ši sukrečianti istorija ir įjautrino visuomenę. Galbūt šis įvykis ir paskatino praeivį pranešti policijai apie jūsų auklėjimo metodą – pliaukštelėjimą ranka sūnui per kombinezoną, o vėliau – ranką. Gal tas Panemunės šile buvęs ir jus persekiojęs vyras sureagavo per jautriai. Nemanote, kad jis tik norėjo apsaugoti jūsų sūnų? Kaltinate jį dėl visos šios situacijos?

– Taip, gal jis ir pagalvojo, kad istorija kartojasi. Nors realiai viską patikrinus nieko nerado. Aš jį visiškai suprantu, nekaltinu. Pamatė momentą, neįsigilino. Juk nežino mūsų gyvenimo: gal mes rėkiame vienas ant kito, mušamės. Nesusipratimas, atsitiktinumas. Mes tikrai ne tie žmonės, kurie mušame savo vaikus. Jų šitiek laukėme, juos šitaip mylime. Bet ko galite paklausti, kas mus matydavo kasdien kaip ant delno. Langai juk visad vasarą atidaryti, viską galime kalbėti.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Kručinskų namai
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Kručinskų namai

– Tikriausiai ir pati esate iš savo mamos sulaukusi pliaukštelėjimo, kai buvote vaikas? Ar pamenate, kaip tuomet pasijutote?

– Vieną kartą esu gavusi nuo mamos. Beje, panašioje situacijoje. Likimas. Tradicija. Taip pat bėgau nuo mamos, toli. Norėjau likti pas drauges, nakvoti palapinėje. Mama mane gaudė, jautė didžiulį nerimą. Pačiupusi gerai pliaukštelėjo per užpakalį. To užteko. Tikrai niekada ant savo mamos dėl to nepykau. Traumos nepatyriau. Tai buvo pamoka, kad turiu mamos klausyti. Taigi aš ir patyriau smurtą.

– Ką kaltinate labiausiai dėl šeimos išardymo? Kaip, jūsų nuomone, turėtų elgtis specialistai, kad nevyktų nei tokios istorijos, kaip Kėdainiuose Matuko atveju, nei tokios, kaip jūsiškė? Įsivaizduokite, kad esate vaiko teisių apsaugos darbuotoja, kuriai reikia per 10 minučių nuspręsti, reikia gelbėti vaiką iš galimos smurto aplinkos ar ne.

– Šios tarnybos yra neprofesionalios. Nepasiruošusios veikti. Vien jau tas faktas, kad daug vaiko teisių apsaugos specialisčių neturi vaikų, pasako nemažai, rodo nesugebėjimą bendrauti su šeimomis. Kai neturi vaikų, tau labai sunku suprasti tuos, kurie turi vaikų. Turėtų turėti daugiau patirties. Aš išties nežinojau, kad, rodos, įprastas pliaukštelėjimas vaikui, jo nesužalojant, netampant, pasiunčia į kalėjimą. Reikėtų informuoti žmones.

Aš net tyrėjos, kuri laikė mane, kaip kokią pavojingą mešką, už grotų, klausiau, kodėl tokiems paprastiems žmonėms, kaip aš, kurie neseka žinių, nepadaro reklamos centre, kad mamai, kuri pliaukštelės per užpakaliuką savo vaikui, gresia kalėjimas? Pamatyčiau tokią reklamą, viskas būtų aišku. Nekiltų jokių abejonių. Aš nežinojau.

Padarykite dabar Lietuvoje apklausą. Paklauskite, kas nėra gavęs pliaukštelėjimo per užpakalį ir kas pats taip nėra auklėjęs savo vaikų. Pamatysite, kad reiks atimti didžiąją dalį vaikų. Tai nereiškia, kad nemyli savo vaikų, kad muši juos. Taigi reikėtų aiškios reklamos, kad paprastas žmogus suprastų.

Padarykite dabar Lietuvoje apklausą. Paklauskite, kas nėra gavęs pliaukštelėjimo per užpakalį ir kas pats taip nėra auklėjęs savo vaikų. Pamatysite, kad reikės atimti didžiąją dalį vaikų.

– O jei dabar pati pamatytumėte kokią mamą, kuri viešoje viešoje, taip, kaip jūs, pliaukštelėtų savo vaikui?

– Būtinai prieičiau ir paaiškinčiau. Pasakyčiau: „Mama, turiu istoriją. Geriau kaip nors kitaip elkitės.“

– Anksčiau ar vėliau jūsų vaikai, tikėtina, grįš į namus. Kaip ruošiatės auklėti juos ateityje? Pliaukštelėjimus teks pamiršti.

– Suveikė instinktas. Tikrai daugiau niekada taip su vaiku nepasielgčiau. Esu suaugusi moteris. Jei mane taip sudrausmino valdžia, tikrai nedarysiu nieko prieš. Jei žinau, koks yra įstatymas. Tikrai nepliaukštelėsiu per užpakalį, nors ir grėstų vaikui rimtas pavojus.

Kokios alternatyvos? Nežinau. Negali palikti vaiko nepaauklėto, kai jis yra rizikingoje situacijoje. Pvz., dukra yra vyresnė, tai jai gali paaiškinti, kad neitų į gatvę, nes mašina gali partrenkti, gali skaudėti, gali reikėti į ligoninę važiuoti. Mergaitė viską supranta. O sūnus... Jam gali sakyti nesakęs. Jam nebaisu, jis nieko nebijo. Jei akmenuką gatvės vidury reikia įmesti į šulinio skylutę, tai ir mes. Jam vienodai, kad mašinos važiuoja, kad tu jį tempsi, o jis šauks ir būsi palaikyta smurtautoja. Bet tu turi jį išgelbėti, negali leisti akmenuko į skylutę įmesti.

Arba vaikai pasiima šakas... Pabandyk atimti. Jie klykia, savo siekia. Kartą su vyru dukros maldavome. Dukryte, prašau atiduoti pagaliukus. Dešimt kartų prašiau. Nieko. Jei bandai paimti, klykia. Prie namų krito ant pagaliuko ir įsidūrė akytę. Gerai, kad stipriai nesusižalojo. Jau geriau pliaukštelėti, nei vaikas liks aklas. Tik tokiu atveju, kai nori išgelbėti vaiko gyvybę, gali imtis kraštutinių priemonių. Štai, tuomet nebarėme ir kuo viskas baigėsi.

Vaikai tokie energingi. Išlepinti. Galbūt dėl to ir nukentėjome, kad leidome daryti viską, ką nori. Štai skambinau į „Pastogę“ ir prašiau, kad naktį paduotų gėrimo, nes buvo pratęs, atsikels, kvies mamą, nes pirmą kartą be jos miega. Jis iki šiol su manimi miegodavo, tad įsivaizduokite, kokia trauma dabar. Tai man atsakė: „Ne, taisyklės neleidžia.“ O mano vaikas išlepintas, nori to gėrimuko. Prašiau ir dukrytei gal švieselę paliktų mažą, taip įpratus užmigti. „Ne“, – atsakė.

– Kada pastarąjį kartą matėte savo vaikus?

– Pirmąją savaitę, kai vaikai buvo perduoti mūsų draugams. Suklaidino mobili komanda. Atvykę vaiko teisių apsaugos specialistai prie vaikų pasakė, kad mama negali artintis prie jų. Mačiau, kad vaikams sunku. Sunku paaiškinti, kodėl jie ne namuose. Jie dar maži. Mačiau, kad neklauso draugų. Suprato, kad viskas dabar galima. Juk ant mamos šaukia, kad nemuštų savo vaikų. Net ir tapetus gali plėšyti. Per posėdį vyras matė laikinąją globėją. Ji buvo išbalusi visa, neturi jokio poilsio. Prisipažino, norėdama, matyt, atsakomybę nuo savęs nusimesti, kad vaikai – kritinės būklės. Kreipėsi ir į šeimos gydytoją, kad dukrytei prasidėjo isterijos priepuoliai. Labai tuo metu išgyvenome dėl jų gyvybės, manėme, kad juos grąžins mums negyvus.

– Bet buvote sulaukę žinių spalio 23-iosios rytą, kad vaikus jums grąžins. Kas suklaidino?

– Advokatė pranešė, kad pats socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis užsiims šia istorija. Taip ir nesupratome, kodėl grąžins. Dabar nesuprantame, kodėl nebegrąžins. Niekas nieko neaiškina.

– Kaip atgautumėte ramybę grįžus vaikams? Ką pirma su jais nuveiktumėte?

– Iš pradžių norėtume pabūti ramiai, visi kartu, kad niekas netrukdytų. Norėtųsi ir kur išvažiuoti, pakeisti aplinką. Bet vaikai bus labai sudirgę. Išmuštas tėvų autoritetas. Nebelikę to supratimo, kad reikia klausyti tėčio ir mamos. Žinodavo, kad mama gali subarti. O dabar žino, kad to daryti negali. Nebelieka autoriteto. Jie gali pradėti visiškai mūsų neklausyti.

Vis dėlto, kiekvienam tėvui ir motinai yra duota proto. Net jei ir uždraustas tas tradicinis auklėjimo būdas, kurį tikrai retai panaudodavome, ieškodami alternatyvų tikrai neatsisakysime auklėjimo pareigos. Be auklėjimo vaikai bus našta visai visuomenei. Negali vaikui leisti daryti, ką nori. Turėsiu rasti būdų, kaip juos sudrausminti. Atrasti naują metodą.

– Ilgą laiką savo įvykių versijos nepateikusi, vaikus paimti iš jūsų šeimos sprendimą priėmusi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba antradienį surengė spaudos konferenciją. Jos metu buvo teigiama, kad vaikai atskirti ne dėl vieno pliaukštelėjimo Panemunės šile. Esą buvo nustatyti tam tikri grėsmės veiksniai ir nuspręsta, kad aplinka, kurioje auga mažyliai, tuo momentu buvo nesaugi. Užsiminta, kad vienas iš rizikos veiksnių buvo jūsų šeimoje taikomi auklėjimo ir drausminimo metodai, kurie atitinka smurto sąvoką ir požymius. Netgi buvo paminėti įrankiai, kuriais jūs neva auklėjote savo vaikus. Kokie tie įrankiai užkliuvo specialistams, lankantis jūsų namuose?

– Esame taip pavargę, kad nieko nebesekame. Mums visus straipsnius surašys ir pateiks, kai būsime pailsėję. Apie įrankius šiandien girdėjau. Pagalvojau, kas tai galėtų būti. Tuoj, parodysiu. Gal šitas metalinis strypas, kurį naudoja vyras kurdamas krosnį. Ar replės. Ar ta virvė, ant kurios vyras džiovina kojines. Nežinau.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Kručinskų namuose
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Kručinskų namuose

– Specialistai įvardijo ir kitą klausimų keliantį faktą, kad kai reikėjo nuspręsti, pas ką apsigyvens iš šeimos paimti mažieji, jūsų mama atsisakė priimti anūkus, kur jie būtų galėję toliau augti artimoje, jiems gerai pažįstamoje aplinkoje.

– Neatsisakė. Tai melaginga informacija. Mamos niekas neklausė. Mes patys nusprendėme mamai to neužkrauti, nes yra itin prastos sveikatos. Jai tai būtų itin didelis sukrėtimas. Iki dabar aš jai nepasakojau visos istorijos. Kalbant telefonu jaudinasi, matyt, kažką jau girdėjo. Paprašėme, kad mūsų pažįstami pabūtų su vaikučiais. Sutarėme dėl trijų dienų, išbuvo sūnus su dukrele pas juos savaitę. Ilgiau prižiūrėt negalėjo, nes turi darbus.

Kai reikėjo vaikučius perkelti kitur, mūsų su Gintaru jau niekas nieko nebeklausė. O pasiūlymų turėjome. Būtų galėjęs Gintaras lankyti vaikus. Tik vėliau vyras perskaitė, kad jis turi teisę siūlyti draugus. Nebūtina į tą „Pastogę“ vežti.

– O iš visuomenės sulaukėte daugiau palaikymo ar priekaištų, kad netinkamai auklėjote savo vaikus, tad dabar turite priimti ir to pasekmes?

– Žmonės tikrai palaikė ir palaiko. Kai kurie siūlė net ir finansinę paramą. Mūsų liudijimas plačiai pasklido. Advokatė, kurią buvome priversti samdyti, pasiūlė atidaryti sąskaitą, kad galėtume tvarkytis teisinius reikalus. Pradėtas organizuoti paramos rinkimas. Vyras dabar negali dirbti, kai visa tai vyksta. Teisinė pagalba kainuoja. O ir ramybės susigrąžinimui reiks pajamų. Su vaikučiais į kokią sanatoriją išvykti. Sveikatos nekokios. Kažkas, pamenu, žadėjo ir medicininę pagalbą man. Nes širdį skauda, spaudimas kyla. Dalyvavau vienoje televizijos laidoje, tai taip negera pasidarė. Budėjo greitoji medicinos pagalba, tai padėjo, davė vaistų.

Šiaip mes neprašome jokios pagalbos, tiesiog norime kovoti dėl savo vaikų, padėti jiems. Nes galvojome, kad vaiko teisių apsaugos specialistai mus sunaikins.

– Kas paskatino kreiptis į viešumą, kalbėti apie problemą garsiai? Juk iki tol jums buvo liepiama tylėti, kitaip nematysite vaikų ilgai.

– Paskatino tai, kad po 14 dienų vyrui negrąžino vaikų. Pratęsė atskyrimo terminą dar dviem mėnesiams. Kai sužinojome, kad mūsų vaikų psichinė sveikata yra kritinės būklės. Kad jie gali numirti arba išprotėti dėl tokio didelio sielvarto. Juk per posėdį laikina globėja užsiminė, kad jų būklė itin prasta: mergaitė kamputyje susigūžusi sėdi, o sūnus nuolat klykia. Visa tai paskatino mus jau šaukti, nors nesame iš tų žmonių, kurie šaukia. Tiesiog gelbėjame savo vaikus.

– Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba užsiminė, kad jūsų vyras bendradarbiauja su tarnybomis, vykdo visus nurodymus, o jūs – ne. Kodėl?

– Man paskambino iškart po areštinės, kai buvau kritinės būklės, kai nemiegodavau naktimis ir verkdavau. Tai buvo vienintelis specialistų skambutis. Paaiškinau, kad man pirmiausiai reikalinga medikų pagalba, kad galiu numirti, jei negausiu reikalingų vaistų. Kreipiausi į gydytoją ir psichologą. Tai buvo vienintelis mano atsisakymas. Daugiau jie man nieko nesiūlė.

Sutikčiau su visais nurodymais. Ir vyras sutiko. Net su tais, kurie mūsų šeimai yra nepriimtini.

Sutikčiau su visais nurodymais. Ir vyras sutiko. Net su tais, kurie mūsų šeimai yra nepriimtini. Pvz., užregistravome vaikus į darželį, nors to nežadėjome daryti. Buvome suplanavę atžalas iki mokyklos auginti patys, juk turiu laiko, galiu. Eidami į darželius vaikai nuolat serga, o mūsiškiai – ne. Norėjosi užauginti juos sveikus. Vyras net sutinka mane, savo žmoną, išsiųsti kur, kad tik sūnų ir dukrą grąžintų.

Ryt, spalio 24-ąją, turėtų vykti atvejo vadybos posėdis, kuriame bus sprendžiama, ar jūsų vaikus galima grąžinti į šeimą. Manoma, kad mažuosius būtų galima perduoti jūsų vyrui, tačiau jums pačiai uždrausta artintis prie vaikų, kol vyksta ikiteisminis tyrimas. Pradėjote jau ieškoti kitos gyvenamosios vietos?

– Plano dar neturime, tačiau pažįstamiems užsiminiau. Būtų kas priimtų. Kalbėjome su viena drauge.

– Paaugusiems vaikams papasakosite šią istoriją?

– Be abejo. Norėčiau parašyti knygą apie šią šeimos tragediją. Manau, bus gera knyga. Ieškosiu žmogaus, kas galėtų surašyti. Tai būtų mūsų šeimos atmintinė istorija ir tragedija. Norėtųsi perteikti tai, ką išgyvenome, kaip bijojome. Kaip mūsų vaikai klykė, tėvų ilgėjosi. Patys buvome kaip filme. Kaip tose knygose, kur pasakojama apie išvežimą į Sibirą.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Atimtų vaikų mama Eglė Kručinskienė
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Atimtų vaikų mama Eglė Kručinskienė

– Ar advokatės paslaugų prireikė tik dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo jūsų atžvilgiu ar ir dėl žadamos kovos su vaiko teisių apsaugos specialistais?

– Taip, advokatė užsiminė ir apie tai. Specialistai labai šiurkščiai su mano vyru elgėsi. Įspraudė jį į kampą kaip kokią pelę. Patys ir paskatino visus veiksmus. Buvo nemandagūs, gąsdino, kad atims vaikus. Terorizavo. O vyras jau ir taip sukrėstas, nes žmoną juk į areštinę uždarė. Policijos pareigūnai buvo mandagesni už tuos specialistus.

– Jus pačią vaiko teisių apsaugos tarnybos Kauno skyriaus vadovė, duodama interviu „Init“ televizijai, viešai pavadino, galima teigti, išgeriančia mama. Neva lemtingąją dieną, kai buvote sulaikyta už smurtą prieš sūnų, buvote girta, tačiau šią žinią paneigė Kauno apskrities policija.

– Taip, prašėme, kad atsiprašytų manęs viešai, kad jau girtuokle išvadino. Pripažintų, kad suklydo. Nesulaukėme.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius