Ieškovė A.C. nurodė, kad 1999 m. kovo mėnesį informavo Lenkijos ambasadorę dėl administracijos vadovo B.M. seksualinio priekabiavimo bei pateikė skundą Lygių galimybių kontrolieriui. Tų pačių metų gruodžio pradžioje darbuotoja iš ambasadorės sulaukė ne paramos, o atleidimo.
Nors Lietuvos teismai atmetė moters skundą, Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ėmėsi nagrinėti bylos ir 2010 metų kovą konstatavo, kad Lietuvos teismai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, nes be pagrindo apribojo pareiškėjos teisę į teisminę gynybą.
Galiausiai, po devynerių metų, Lietuvos teismai ėmėsi bylos ir atnaujino procesą. Pirmos instancijos teismas pripažino, kad diskriminacijos nebuvo, o štai aukštesnės instancijos teismas, kad buvo ir nutartimi priteisė ieškovei iš Lenkijos ambasados 23 163,96 Lt kompensaciją už priverstinę pravaikštą. Aukščiausiasis teismas 2012 metų birželį priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį pareiškėjos naudai.
Tik po dvylikos metų moteris sulaukė teisingumo – pripažinimo, kad ji buvo atleista neteisėtai, kad darbinėje aplinkoje egzistavo diskriminacija (seksualinis priekabiavimas).
Aukščiausiojo Teismo nuomone, tiek Moterų ir vyrų lygių galimybių, tiek Lygių galimybių įstatymuose nustatyta, kad teismuose ar kitose institucijose nagrinėjant fizinių asmenų skundus ar asmenų ginčus dėl diskriminacijos daroma prielaida, jog tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo, tokiu būdu įrodinėjimo naštą perkeliant darbdaviui.
Tik po dvylikos metų moteris sulaukė teisingumo – pripažinimo, kad ji buvo atleista neteisėtai, kad darbinėje aplinkoje egzistavo diskriminacija (seksualinis priekabiavimas).
Lenkijos ambasada Vilniuje atsisakė komentuoti prieš dvylika metų vykusį įvykį, nors galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas tik praėjusių metų liepą.
„Ambasada teismo sprendimų nekomentuoja, o tuo labiau įvykio, kuris buvo prieš 12 metų“, – teigiama 15min.lt atsiųstame Lenkijos ambasados atsakyme.
Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos direktorius Danas Arlauskas, teigia esąs šokiruotas tokios teismo baigties: „Ši byla mane šokiravo, tai man kertasi su nekaltumo prezumpcija, kai darbdaviui reikia įrodinėti, kad jis nekaltas. Tai kažkas naujo mūsų jurisprudencijoje ir teisminėje praktikoje. Man net sunku komentuoti.“
Dano Arlauskoko nuomone, šis precedentas gali privesti prie darbdavio šantažo, kad net kalbantis su darbuotoju darbdavys turės turėti ir diktofoną su migrofonu ir video kamerą. Esą tokiu atveju apskritai taptų nenormalus darbdavio ir darbuotojo bendravimas.
Mykolo Riomerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros lektorės, advovato padėjėjos Jolantos Samuolytės teigimu, diskriminacijos bylos yra ypatingos tuo, kad diskriminuojamam asmeniui yra palengvinama įrodinėjimo našta.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (LGKT) minėtoje byloje atliko tyrimą ir pripažino diskriminavimo faktą (seksualinį priekabiavimą) Lenkijos ambasadoje.
„Diplomatinis darbuotojas (pirmasis ambasados sekretorius) turėjo diplomatinį imunitetą, todėl mūsų tarnyba negalėjo taikyti administracinio poveikio priemonių. Dėl to buvo kreiptasi į Lenkijos Užsienio reikalų ministeriją, kad ši imtųsi priemonių. Mūsų žiniomis, šitas ambasados darbuotojas labai greitai buvo atleistas iš užimamų pareigų“, – kalbėjo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas viešiems ryšiams V.Dambrava.
Anot jo, problemų dėl diskriminacijos būta ir su kitomis ambasadomis Lietuvoje.
