Mergina universitetą rinkosi net iš keleto variantų skirtingose šalyse, nugalėjo Vilniaus universitetas, kur ji baigė Ekonomikos ir verslo vadybos studijas, o dabar tęsia magistro studijas, savo žinias gilindama skaitmeninės rinkodaros srityje. O ir Lietuva per tuos metus jai tapo artima.
– Atvykote iš itin kontrastingos Lietuvai šalies, tiek savo gamta, tiek ir žmonių temperamentu. Kaip jums sekėsi prisitaikyti prie šių skirtumų?
– Kai tik čia atvykau, pirmas įspūdis buvo, kad čia labai šalta. Ir ne tik dėl oro, bet ir žmonių. Azerbaidžaniečiai – atlapaširdžiai. Mes daug glėbesčiuojamės, bučiuojame vieni kitiems į skruostus, ir visai nesvarbu, kad matome vienas kitą pirmą kartą. Tad nenuostabu, kad lietuviai man pasirodė labai uždari ir santūrūs.
Tačiau vėliau pamačiau, kad iš tiesų jie labai malonūs, tereikia pradėti pokalbį. Ir dar lietuviai labai protingi! Su jumis galima kalbėti įvairiausiomis temomis, pokalbiai būna labai įdomūs. Dabar turiu daug lietuvių draugų ir pažįstamų, su kuriais man labai gera būti. Lietuva man tapo labai artima.
– O koks šiuo metu jūsų ryšys su Azerbaidžanu ir ten gyvenančiais artimaisiais? Ko labiausiai pasiilgstate?
– Prasidėjusi pandemija sujaukė visus skrydžius. Paskutinį kartą namiškius mačiau prieš metus, tad labai jų ilgiuosi. Taip pat ir namie likusios savo katės, kuriai jau dešimt metų, tad visąlaik bijau, kad galiu jos nebepamatyti. Mama juokauja, kad vieną dieną atsiųs ją man paštu.
Prasidėjusi pandemija sujaukė visus skrydžius. Paskutinį kartą namiškius mačiau prieš metus, tad labai jų ilgiuosi.
Ilgiuosi močiutės gaminamo maisto. Ypač mano mėgstamo dolma. Tai patiekalas, primenantis jūsų balandėlius, tik faršą mes vyniojame ne į kopūsto, o į vynuogės lapą. Turiu prisipažinti, kad lietuviška virtuvė man vis dar svetima. Nesu ragavusi nei cepelinų, nei šaltibarščių. Man šie patiekalai neatrodo patraukliai.
Ir, žinoma, ilgiuosi saulės, šilto oro, jūros ir kalnų. Šiuo metu mano pažįstami laiką leidžia slidinėdami kalnuose.
– Jūs ne tik studijuojate Lietuvoje, bet ir dirbate. Ar sunku kitataučiui įsilieti į lietuvišką kolektyvą?
– Prieš prisijungdama prie „Penkių kontinentų“ įmonių grupės, turėjau net tris studijų praktikas – skirtingose šalyse: Azerbaidžane, Vokietijoje ir Lietuvoje. Vėliau ieškojau, kur galėčiau atlikti skaitmeninės rinkodaros praktiką ir buvau pakviesta prisijungti prie šios komandos. Matyt, sekėsi gerai, nes likau čia dirbti, o po pusės metų iš asistentės buvau paaukštinta iki marketingo vadybininkės.
Kai atvykau į Lietuvą studijuoti, tikrai nemaniau, kad čia liksiu. Tačiau dabar supratau, kad niekur nenoriu išvažiuoti.
Kai pradėjau čia dirbti, jaudinausi, kaip žmonės mane priims, nes esu užsienietė. Ir nors darbo klausimais iš kolegų sulaukdavau visokeriopos pagalbos, kitomis temomis, ne apie darbą, drovėjausi kalbėtis.
Paskui pamačiau, kad aš čia tokia ne viena – mūsų įmonėje dirba nemažai kolegų iš Rusijos, Baltarusijos, taip pat Turkmėnijos, Švedijos ir kitų šalių. Tad po truputį įsidrąsinau, įsiliejau į kolektyvą ir dabar jaučiuosi tikrai sava. Man labai patinka, kad mūsų įmonė yra daugiakultūrė, nes tai puiki galimybė daugiau sužinoti apie kitas šalis, jų papročius, kultūrinius skirtumus.
Kai atvykau į Lietuvą studijuoti, tikrai nemaniau, kad po studijų čia liksiu. Tačiau dabar, atradusi mėgstamą darbą, supratau, kad niekur nenoriu iš čia išvažiuoti.
-
Pabėgėliai Lietuvoje: pritapti kliudo ir visuomenės nuostatos
-
Lietuvoje dėl meilės apsigyvenęs kolumbietis pristato dainą „Come Home“: „Pajaučiau, kad radau namus“
-
7 keistos, juokingos ar šiek tiek erzinančios užsieniečių istorijos apie įsikūrimą Lietuvoje
-
Ir toliau remsimės imigrantais: nuolatos darbuotojų ieškantys sektoriai sako neturintys alternatyvų
