Kurį laiką aprimę, telefoniniai sukčiai vėl ėmė atakuoti mažuosius kauniečius. Naujausios jų aukos aštuonmetė ir vienuolikametė kaunietės. Nors tėvai jas buvo perspėję netikėti nepažįstamųjų skambučiais, susidūrusios su apgavikais mergaitės nesugebėjo pasipriešinti ir sukčiams atidavė namuose rastus vertingus daiktus bei pinigus. Iš kiekvienos jų „geradariams“ pavyko išviliojo turto beveik už 4 tūkst. litų.
Įvykį tiriantys pareigūnai viliasi, kad į sukčių pinkles patenkančių vaikų sumažės, kai prasidės mokslo metai. Mokyklose vaikams pedagogai nuolat primena, kaip elgtis sulaukus melagingų pranešimų apie neva nelaimę patyrusius tėvus. Pasak pareigūnų, vaikus melagingais skambučiais atakuojantys sukčiai dviračio neišradinėja – paprastai taikomas paprasčiausias scenarijus: paskambinus atsitiktiniu numeriu ir išgirdus vaikišką balsą paslaugus „dėdė“ ar „teta“ praneša, kad mama ar tėtė pateko į nelaimę ir jiems greitai reikia pinigų.
Žaliakalnyje gyvenančiai aštuonmetei į mobilųjį telefoną paskambinęs vyras pasivadino „mamos draugu“ ir paprašė pagalbos: esą mergaitės mama sudaužė kito žmogaus kompiuterį ir naują telefoną, todėl jai nedelsiant reikia sumokėti už šiuos daiktus. Pasaka patikėjusi mažametė iškraustė visus namus, tačiau tėvų santaupų nerado. Tada „paslaugieji“ sukčiai jai patarė atnešti viską, ką namuose mato vertingo, pavyzdžiui, kompiuterį, vaizdo kamerą. Šiuos daiktus ir rastus pinigus mergytė atnešė į „mamos draugo“ nurodytą vietą. Pasiekti netoli namų esančią parduotuvę su daiktais moksleiviai padėjo panašaus amžiaus draugė.
Beveik analogišką istoriją papasakojo ir nukentėjusios vienuolikametės iš Dainavos mikrorajono šeima. Gelbėdama neva avariją padariusį tėtį mergaitė iš namų apgavikams išnešė rastus papuošalus, mobiliojo ryšio telefoną ir pinigų. Sukčių prašymu ji atnešė ir savo santaupas – sudaužiusi taupyklę iš jos išėmė 30 litų.
Tikėdami, kad padeda į bėdą pakliuvusiems tėvams, vaikai negaili nieko – sukčiams atiduoda viską, ką randa po ranka.
„Vienuolikametė galėjo paskambinti tėvams ir paklausti, ar viskas gerai, nes sukčiai jai skambino į namų telefoną. Tuo metu aštuonmetė visą laiką, kol ieškojo daiktų, nešė juos sukčiams, „kabėjo“ ant ryšio. Apgavikai jai neleido padėti telefono ragelio, kol ši neprisistatė į vietą ir neatidavė prašytų daiktų. Mamai mergaitė paskambino jau likusi viena“, – sakė Kauno miesto policijos atstovė spaudai Ramunė Gražulienė.
Pareigūnų teigimu, Kaune vaikai beveik dešimt kartų rečiau nei senyvo amžiaus žmonės patenka į sukčių spąstus. Tačiau iš jų išviliojamos sumos – didesnės. Tikėdami, kad padeda į bėdą pakliuvusiems tėvams, vaikai negaili nieko – sukčiams atiduoda viską, ką randa po ranka.
„Senyvo amžiaus žmones sukčiai apgauna pasinaudodami jų mąstymu: tos kartos žmonės nepasitiki policija, nori visas bėdas sutvarkyti tyliai – sutinka sumokėti neva artimo žmogaus sukeltoje avarijoje nukentėjusiam asmeniui, kad tik būtų išvengta bausmės. Su vaikais kitaip: žaidžiama jų naivumu, jausmais ir užmaršumu. Daugeliui ne kartą tėvai ar mokytojai yra sakę, kad negalima pasitikėti telefonu skambinančiais nepažįstamaisiais. Bet vaikai išsigąsta ir pamiršta, ką girdėję“, – tikino Žaliakalnio policijos komisariato viršininkas Romas Oželis. Jis neslėpė, kad tokius nusikaltimus darančius asmenis sulaikyti sudėtinga.
Jis įsitikinęs, kad vienintelis kelias, kuriuo reikia eiti, norint sumažinti tokių nusikaltimų skaičių – nuolatinis kalbėjimas: „Vyresnio amžiaus kauniečiams daliname lankstinukus, vaikams vyksta specialios pamokos – rezultatai matosi. Bet užtenka pritilti ir vėl panašiai“.
Viešosios įstaigos „Šeimos santykių institutas“ vaikų psichoterapeutė Vaiva Bingelienė patarė tėvams su vaikais aptarti visas galimas situacijas, į kurias jie gali pakliūti užklupti sukčių.
„Tėvams reikėtų pabandyti kartu su vaikais išsiaiškinti visas galimas situacijas, pabandyti įsivaizduoti, kaip reikėtų vaikui elgtis vienu ar kitu atveju. Taip bus sustiprintas vaiko atsparumas – jis žinos, kur ieškoti pagalbos, ką pirmiausia daryti“, – sakė gydytoja psichoterapeutė. Anot pašnekovės, gerai būtų, jei vaikas mintinai mokėtų bent vieno iš tėvų mobilųjį ar darbo telefoną. Taip pat – kad esant reikalui žinotų, į kokį patikimą žmogų, be tėvų, dar galima kreiptis. „Čia galėtų pasitarnauti kaimynai. Su jais vaikas turėtų būti pažįstamas ir nebijoti ieškoti pagalbos, jei kas negero atsitiktų“, – patarė V.Bingelienė.
