Vilniuje užsienietis vysto fotografijos spausdinimo ir internetinės reklamos verslą, o su klientais bendrauja sklandžia lietuvių kalba – girdėti tik nežymus akcentas. Savarankiškai perpratęs svetimą kalbą, R.Kalevičius pasakoja apie taikytus mokymosi metodus, naujas patirtis ir kultūrinius baltarusių bei lietuvių skirtumus.
– Kodėl atvykote į Lietuvą?
– Studijuodamas kolegijoje Baltarusijoje nusprendžiau, kad man gyvenime reikia pokyčių. Lietuvoje gyvena mano giminaičiai, mano mama gimė Lietuvoje – išvažiavo į Baltarusiją, paskui susituokė. Ir šiaip – Lietuva arti Baltarusijos.
– Ką studijavote?
Tą dieną, kai vyko diplomų teikimai, gavau diplomą, pasiėmiau krepšį, sėdau į traukinį ir atvažiavau į Lietuvą.
– Baltarusijoje studijavau elektroniką. Automatinių staklių reguliavimas, taisymas... Studijos nelabai patiko. Aš ten įstojau, kad galėčiau palikti mokyklą. Baltarusijoje po 9 klasių galima išeiti iš mokyklos ir įgyti aukštesnįjį išsilavinimą. Studijavau 4 metus. Tą dieną, kai vyko diplomų teikimai, gavau diplomą, pasiėmiau krepšį, sėdau į traukinį ir atvažiavau į Lietuvą.
Turėjau pateikti dokumentus universitetui, nes terminai spaudė. Nebuvo jokių išleistuvių. Sakiau, kolegos, atsiprašau, man reikia važiuoti į Lietuvą.
– Į kokį universitetą ir specialybę įstojote Lietuvoje?
– Įstojau į psichologiją, į pedagoginį universitetą [Vilniaus pedagoginį universitetą, dab. Lietuvos edukologijos universitetą – aut. past.]. Dvejus ar trejus metus studijavau neakivaizdžiai, o tada pagalvojau, kad nuolatinės studijos būtų naudingesnės. Pasidomėjau ir perstojau į Mykolo Romerio universitetą, į vakarines studijas.
– Kada pajutote reikiamybę išmokti lietuvių kalbą?
– Dar mokydamasis trečiame kurse [Baltarusijoje – aut. past.] žinojau, kad išvyksiu į Lietuvą. Pradėjau po truputį mokytis lietuvių kalbos. Pradėjau skaityti, klausytis lietuviškos popmuzikos, kuri man iš viso nepatiko. Norėjau išgirsti taisyklingą lietuvių kalbą, todėl žiūrėjau visokius serialus, pavyzdžiui, „Moterys meluoja geriau“.
Atvažiavau į Lietuvą, įstojau į universitetą ir supratau, kad lietuvių kalbos man reikia jau dabar – suvokiau, kad čia studijuosiu, reikės laikyti egzaminus. Pedagoginiame universitete susiradau lietuvių kalbos dėstytoją, lankiau jos kursus kas savaitę, bet ji pasakė, kad puikiai moku lietuvių kalbą, kad nežino, ko mane išmokyti. Sakė, kai kuriuos dalykus žinau aukštame lygyje, o kai kuriuos žino pirmos klasės mokinys, bet aš nežinau. Bandžiau išsisukti iš tokios situacijos.
– O mama lietuviškai nekalba?
Kai agurką įmerki į druską, jis tampa sūrus. Tai taip ir aš įsimerkiau į tą lietuvių kalbą ir kažkaip ją išmokau.
– Mama gimė Lietuvoje, Sovietų Sąjungos laikais čia mokėsi, išvažiavo studijuoti į Minską ir susirado ten vyrą. Ji kalba lietuviškai, bet ne taip gerai, lietuviškai su ja nebendraujame.
Vaikystėje dažnai atvažiuodavau pas senelius į Lietuvą, bet jie yra rusai. Jie lietuviškai kalba, bet nelabai gerai.
Kai agurką įmerki į druską, jis tampa sūrus. Tai taip ir aš įsimerkiau į tą lietuvių kalbą ir kažkaip ją išmokau.
– Kokia kalba bendravote su kurso draugais, dėstytojais?
– Kai atvažiavau į Lietuvą, nusistačiau sau tikslą rusiškai nekalbėti apskritai. Nekalbėjau 3 metus – tik su tėvais skaipu – bet nevažiavau į Baltarusiją. Nevažiavau aplankyti giminių, tėvų, draugų, nes žinojau, kad jei nuvažiuosiu, paskui man bus labai sunku kalbėti lietuviškai.
Net jeigu žmonės buvo rusakalbiai, aš prašiau, kad jie kalbėtų su manimi lietuviškai. Jeigu kažkokio žodžio negalėjau pasakyti lietuviškai, bandžiau jį apibūdinti. Jeigu to padaryti nepavykdavo, tada sakiau rusiškai.
Universitete mokytis lietuvių kalbos buvo labai sunku. Studijos [vyko] lietuviškai, o lietuviškos literatūros nebuvo. Jeigu knygos būtų buvę lietuviškos, įsisavinti lietuvių kalbą būtų buvę paprasčiau. O literatūra buvo arba angliška, arba rusiška. Anglų kalbą moku, bet nelabai gerai, man paprasčiau skaityti rusų kalba. Tad namuose skaičiau rusiškai, atėjęs į universitetą atsiskaitinėdavau lietuviškai. Verčiau.
Per vieną egzaminą paklausiau dėstytojos, ar galiu atsakinėti rusiškai, nes visą medžiagą skaičiau rusiškai, man labai sunku. Sakė, ne Ruslanai, negali rašyti rusiškai, nes gyveni Lietuvoje ir turi išmokti lietuvių kalbą – tu man paskui padėkosi už tai.
Ir iš tikrųjų šiuo metu tai dėstytojai dėkoju. Aš tada paklausiau, ar galiu naudotis lietuvių-rusų žodynu. Ji man leido. Sėdėjau su žodynu, verčiau klausimus, galvojau, kaip čia tai bus rusiškai, verčiau į lietuvių kalbą ir rašiau atsakymus. To egzamino turbūt neišlaikė pusė mūsų srauto, o aš išlaikiau. Vėliau visus egzaminus stengdavau laikyti lietuviškai.
– Kiek laiko mokėtės lietuvių kalbos kartu su dėstytoja?
– Mėnesį. Ji sakė, kad kalbu gerai, bet turiu problemų su rašymu, o kad išmokčiau rašyti, turiu sėsti prie vadovėlio ir mokytis pats. Sakė, aš nežinau, kaip tau padėti.
Kursinius darbus duodavau draugams taisyti, o koliokviumuose rašiau kaip rašiau – suprasdavo.
– Koks jūsų santykis su gimtąja kalba?
– Negaliu pasakyti, kad rusų kalbą užmiršau – aš puikiai kalbu rusiškai. Turiu svetainę olitve.by apie Lietuvą, tad tenka daug rašyti rusiškai. Kartais klaidų pasitaiko.
– Kada kalbėdamas lietuviškai „persilaužėte“?
– Po dvejų metų Lietuvoje buvo lūžio momentas, kai kalbėjau ir nežinojau, kaip pasakyti žodį lietuviškai. Kolega sakė, tai pasakyk rusiškai, o aš ir rusiškai negalėjau pasakyti. Paskui šį kalbos barjerą įveikiau ir tą patį žodį gebėjau pasakyti ir rusiškai, ir lietuviškai. Tada supratau, kad mano mąstymas pasikeitė.
Dabar, kai su jumis bendrauju, manau, kad mąstau lietuviškai.
– O kokia kalba mąstote, kai bendraujate rusiškai?
Rusų kalba kyla iš sielos, o lietuvių kalba – vis tiek vertimas.
– Kai su žmona bendrauju rusiškai, tai mąstau rusiškai. Namuose rusiškai kalbame, nes taip paprasčiau, tai yra mūsų gimtoji kalba. Rusų kalba kyla iš sielos, o lietuvių kalba – vis tiek vertimas.
Bet jeigu tarp mūsų būna bent vienas lietuvis, mes su žmona bendraujame lietuviškai. Manome, kad kitaip nepagarbu. Jeigu gyveni šioje šalyje, turi priimti jos kalbą ir kultūrą. Man, pavyzdžiui, būtų nemalonu, jeigu kažkokie draugai iš Norvegijos su manimi bendrautų rusiškai, o tarpusavyje norvegiškai. Aš nesuprasčiau, apie ką jie kalbėtų.
– Atvykus į Lietuvą, Jums teko ieškotis darbo. Tuomet jau gerai kalbėjote lietuviškai?
– Man reikėjo bet kokio darbo – rasti pagal specialybę buvo sunku. Paskambinau į kurjerių agentūrą. Sakiau, laba diena, ar jums reikalingas „laiškinukas“. Jie pradėjo iš manęs juoktis: „Ką? Laiškininkas?“ Nuo tada greitai išmokau tą žodį.
Pradirbau neilgai. Radau kitą skelbimą, įsidarbinau restorane, gaminau sušius. Kolektyvą sudarė rusai, lietuviai... Esu jam dėkingas, nes būtent dėl jo gerai išmokau lietuvių kalbą.
Lietuvoje rusų nemėgsta. Kartais į mane žiūri, kai rusiškai kalbu, matyt, mano, kad rusas. Nors nežino, mano istorijos, nežino, kad aš iš Baltarusijos – o aš gi nepradėsiu pasakoti, iš kur aš, kad kalbą išmokau...
– Kokius kultūrinius skirtumus pastebėjote tarp baltarusių ir lietuvių?
– Čia kitoks tarpusavio ryšys, santykiai kitokie. Iš pradžių man buvo keista, vėliau pripratau. Man netgi tai patinka. Neturiu įsipareigojimų, paprasčiau, lengviau.
Lietuvoje žmonės labiau galvoja apie save – turi draugą, bet draugas yra pats sau ir tu pats sau. Su draugu gali nesimatyti pusmetį, tada paskambinti ir bendrauti, lyg niekur nieko. Baltarusijoje taip nėra. Jeigu draugui, nepaskambinsi pusmetį, jis supyks ir tai bus didžiulė tragedija.
– Ar Lietuvoje jaučiate visuomenės spaudimą dėl tautybės?
– Kartais jaučiu. Lietuvoje rusų nemėgsta. Kartais į mane žiūri, kai rusiškai kalbu, matyt, mano, kad rusas. Nors nežino, mano istorijos, nežino, kad aš iš Baltarusijos – o aš gi nepradėsiu pasakoti, iš kur aš, kad kalbą išmokau...
– Kokia jūsų nuomonė apie piliečius, kurie Lietuvoje gyvena dešimtmečiais, bet lietuviškai nekalba ir net nesistengia?
– Aš nesuprantu. Net jeigu tau sunku, tu gyveni Lietuvoje ir turi mokytis. Turi priimti šalies kalbą ir kultūrą. Tai pagarba ir šaliai, ir aplinkiniams.
