Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Biologas Ž.Morkvėnas: miškas nėra lentų fabrikas

Biologas Ž.Morkvėnas teigia, kad škvalui išvertus dalį medžių sukuriama pradžia naujai gyvybei miške.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Biologas Ž.Morkvėnas teigia, kad škvalui išvertus dalį medžių sukuriama pradžia naujai gyvybei miške.
Šaltinis: 15min
0
A A

Miškininkams skaičiuojant vėtros padarytą žalą ir sumuojant, kiek kubinių metų medienos reikės supjaustyti ir išvežti, nevyriausybinės organizacijos Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas siūlo nepamiršti ir miškų ekologijos. Biologas sako neraginantis sulipti atgal į medžius, tačiau kviečia kalbėti ne tik apie medienos kainas.

– Jūs atkreipiate dėmesį, kad šalinant Lietuvoje praūžusios vėtros padarinius yra akcentuojama ekonominė miško vertė, nepelnytai nuvertinant svarbius gamtinius aspektus. Kokia yra vėjovartų nauda miško gyvūnijai ir augmenijai?

– Visi žinome, kad gamtoje veikia aiškūs dėsniai, gamtos virsmai priklauso nuo natūralių barjerų ar kliūčių, kai vienas buveines keičia kitos. Tarp tokių trukdžių – škvalai, audros ir vėjovartos. Išvirtę medžiai, negyva mediena tampa gyvenimo terpe daliai vabzdžių, grybų, augalų. Be to, po vėtrų lieka nulaužtų medžių, stuobrių, kurie tarnauja geniniams paukščiams, išsikalantiems uoksus – čia jie ir peri, ir ieško maisto.

Vėjovartos atveria didesnius plotelius saulei – vėlgi pradeda augti naujų augalų, daugintis vabalai, vabzdžiai, paskui juos keliauja kiti gyviai. Tad audros išverčia, nulaužo dalį medžių, tačiau sukuria pradžią kitai gyvybei.

– Tačiau miškininkai jums sakys, kad jie negali palikti išverstų ar nulaužytų medžių, pavyzdžiui, argumentuodami miško lankytojų saugumu.

– Mes tikrai nenorime suvaryti žmonių atgal į medžius ir atsukti laiko keliasdešimt tūkstančių metų. Be jokios abejonės, nulaužti medžiai turi būti šalinami nuo miško kelių, sutvarkytos elektros linijos, tačiau pačiame miške bent kokia nors išverstų medžių dalis turėtų likti. Mums nerimą kelia po šio škvalo propaguojamas požiūris į mišką kaip lentų fabriką. Viešojoje erdvėje labiau akcentuojamas ne saugumo klausimas, o ekonominis nuostolis – norima išspausti bent kokią nors naudą po šio škvalo. Bent jau malkomis.

Apskritai visi turime susimąstyti, kas mums yra miškas. Juk daugeliu atveju tai nėra stovinčios lentos. Tai vieta, kur galime grybauti, uogauti, ilsėtis. O dabar girdime kalbant tik apie medienos kainas. Panašiai būtų sakyti, kad žmogus – tik darbo jėgos išteklius, kuris kelia pridėtinę vertę ir augina ekonomiką. Bet juk žmogus turi ir dvasinį pasaulį, asmenybės poreikių. Žiūrėkime į mišką plačiau, pamatykime ir ekologinę jo prasmę.

– Galbūt pasitaiko atvejų, kad norint pasiekti išverstus medžius yra kertami ir sveikieji? Kad net ir sunkiai prieinamose vietose miškas yra valomas?

– Anksčiau tikrai pasitaikydavo. Miškuose būdavo iškertama proskynų, kad į juos galėtų įvažiuoti sunkioji technika ir medžius išsivežti. Tikimės, kad dabar taip nebus elgiamasi, bent jau valstybės kontroliuojamuose miškuose.

Be jokios abejonės, nulaužti medžiai turi būti šalinami nuo miško kelių, sutvarkytos elektros linijos, tačiau pačiame miške bent kokia nors išverstų medžių dalis turėtų likti.Kaip bus tvarkomasi privačiuose miškuose, sudėtinga pasakyti, nes burzgiant pjūklams iš tolo sunku atskiri, ar pjaustomi nulūžę medžiai, ar leidžiami sveikieji. Todėl čia reikia valstybinių įstaigų kontrolės.

– Kurie miškai atsparesni vėtroms, gaisrams, sausrai – savaimę atsikūrę ar sulaukę žmogaus rankos?

– Savaime ataugę miškai yra sveikesni, stipresni, tačiau yra ir kitokia praktika, kai žmogus miškui padeda. Neseniai viešėjau Jungtinėse Valstijose, Sekvojos nacionaliniame parke. Šio parko tarnybos masiškai degina miškus – organizuoja vadinamąjį požeminį gaisrą. Po vėjovartų lūžta silpnesni medžiai, o stipresni išlieka. Tokiu būdu gerėja bendra miško sveikata. Panašiai ir su kontroliuojamu požeminiu gaisru – jis sudegina daug negyvos medienos, kuri mineralizuojasi į dirvą, o bendras degiųjų medžiagų kiekis sumažėja. Tuomet per tikrą gaisrą miškas nukenčia mažiau, gaisrą lengviau kontroliuoti.

O, pavyzdžiui, Suomijoje dalis medžių verčiami specialiai – imituojamos vėjovartos. Tai yra daroma dėl negyvos medienos būtinumo miškui. Lietuvos miškininkai sakytų, kad tai netvarka, kad miškas turi būti tvarkingas.

– Prisimename prieš ketverius metus kilusį gaisrą Kuršių nerijoje. Ar ten buvo galima imtis tokių profilaktinių priemonių?

– Natūralus miško gyveno ciklas yra toks: pievos užauga krūmokšniais, tada auga vadinamieji pionieriniai medžiai, pavyzdžiui, beržai, o juos po truputį keičia kitos rūšys, kurios priklauso nuo hidrologinės situacijos ir klimato juostos. Mūsų krašte galiausiai atsiranda pušynų, juos keičia eglynai ir maždaug po kelių šimtų metų tie eglynai arba išvirsta, arba sudega. Spygliuočių gyvenimo ciklas yra prisitaikęs prie gaisro – jų sėklos išsisėja ir ima dygti, nes po gaisro atsiranda erdvės ir daugiau šviesos. Kartais būna taip, kad kankorėžiai neatsidaro, kol nepradeda degti.

Kuršių nerijoje paplitusios kalninės pušys taip pat prisitaikiusios gyvenimo ciklą baigti gaisru. Jos užauga, subręsta ir sudega, nes tik taip gali daugintis. Be to, turėkime omeny, kad kalninės pušys Lietuvoje nėra natūrali rūšis, čia jos buvo sodinamos siekiant sutvirtinti kopas. Norint išvengti tokio gaisro, šią medžių rūšį reikėjo po truputį retinti ir vietoj jos leisti augti natūralioms rūšims, būdingoms Kuršių nerijos kraštui. Tad gaisras buvo didelė nelaimė Kuršių nerijai, tačiau natūralus procesas gamtai ir miškui.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min