Sekite 15min Google
Kaip išplatintame pranešime spaudai teigia K.Isakas, projektui nepritarta valdančiosios daugumos – socialdemokratų, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovų – balsais. Opozicijoje esantys konservatorių atstovai balsuodami susilaikė.
Ginčas Biržuose kilo dėl 1955 metais skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus sukurto B.Dauguviečio paminklo. Ant režisieriaus švarko pavaizduoti sovietiniai apdovanojimai, tarp jų – Stalino premijos medalis su Josifo Stalino atvaizdu. Paminklas stovėjo įvairiose vietose Vilniuje, o 2024 metais, paaiškėjus, kad į Odminių skverą B.Dauguvietis nebegrįš, ir kilo mintis paminklą perkelti į Biržus.
„Vilniaus savivaldybė pasiūlė mums šį paminklą perimti ir mes mielai sutikome tai padaryti. Maža to, Vilnius už savo lėšas restauravo paminklą ir apmokėjo jo atvežimą į Biržus, tad mūsų Savivaldybei tai nieko nekainavo“, – vasarą 15min sakė Biržų rajono meras Kęstutis Knizikevičius.
Nesėkmingai ieško sprendimo
Tačiau kilus skandalui dėl medalio su Stalino atvaizdu B.Dauguviečio atlape, Biržai neberanda sprendimo dėl paminklo. Siūloma jam rasti kitą vietą, uždengti ar nušlifuoti Stalino atvaizdą. Arba – perduoti muziejui.
Pristatydamas savo siūlymą paminklą perduoti Biržų krašto muziejui „Sėla“, K.Isakas teigė, kad tokiu būdu paminklas atsidurtų tinkamoje vietoje ir pats muziejus nuspręs dėl tinkamų jo laikymo sąlygų, tyrimo ir išsamaus istorinio konteksto parengimo, paminklo eksponavimo ir t.t., tačiau esą eksponuoti nebūtų galima be istorinio konteksto.
„Man atrodo, kad šiuo klausimu mes jau per ilgai mindžikuojame vietoje. Vieni siūlo uždengti Stalino atvaizdą, kiti – tiesiog nukelti paminklą į kitą vietą. Tačiau uždengimas problemos neišsprendžia, Stalinas po uždangalu išlieka Stalinu.
Mano siūlymas nuo pradžių buvo aiškus – paminklo nereikia nei naikinti, nei žaloti, jį reikia perduoti Biržų krašto muziejui „Sėla“, kur jis būtų profesionaliai saugomas, tyrinėjamas ir muziejui nusprendus jį eksponuoti, rodomas su visu istoriniu kontekstu.
Būtent muziejus, o ne Kultūros centro kiemas, yra vieta, kur galima paaiškinti ir B.Dauguvietį, ir 1955 metais sukurtą paminklą, ir jo atlape esantį Stalino premijos laureato medalį. (...)
Girdime muziejaus argumentą – neturime vietos. Tačiau man, kaip tarybos nariui, vien tokio sakinio nepakanka. Jeigu vietos nėra, pateikite argumentuotą informaciją, kokių erdvių trūksta – ar nėra vietos ekspozicijai, saugyklose, fonduose, ar apskritai muziejaus valdomose patalpose, kokios sąlygos šiam objektui būtinos, ar buvo įvertintos alternatyvios saugojimo vietos, kiek kainuotų saugojimas.
„Neturime vietos“ gali būti praktinė problema, kurią reikia spręsti, bet tai nėra išsami, profesionali pozicija, kodėl į Kilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą įrašytas objektas neturėtų būti perduotas įstaigai, kurios funkcijos tiesiogiai susijusios su kultūros vertybių kaupimu“, – tarybos posėdyje kalbėjo K.Isakas.
Jis akcentavo, kad „paminklo nereikia griauti ar kitaip niokoti“, vis dėlto neabejojo – viešoje erdvėje be jokio paaiškinimo jam ne vieta.
Muziejaus direktorė: mums daro spaudimą
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė, kalbėdama tarybos posėdžio metu, teigė, kad šio klausimo sprendimas nuo pat pradžių yra „neetiškas muziejaus atžvilgiu“: „Mus užklupo staiga ir darant didelį spaudimą. Man atostogaujant buvo paskambinta ir pasakyta, kad mes turime pasirašyti, pritarti šiam sprendimui ir netgi nenorėta duoti laiko susipažinti, išsiaiškinti ir įsigilinti. Tas spaudimas vyksta iki pat dabar.
Gerbiamas tarybos narys (K.Isakas – red.past.) sakė, kad privalu dalyvauti visuose tarybos komitetų posėdžiuose ir atsakyti į visus klausimus, susijusius su šiuo klausimu. Tačiau komitetuose klausimai buvo kiti, ne tik, kad nesusiję, bet ir provokuojantys ir netgi žeminantys.
Aš visą muziejaus poziciją pateikiau tarybos nariams, kas konkrečiai susiję su šiuo klausimu, perduodama protokolo išrašą, kuriame labai aiškiai parašyta, kodėl šiandien, šiuo metu, šiomis aplinkybėmis muziejus negali perimti šito objekto į savo fondus.“
Komitetuose klausimai buvo kiti, ne tik, kad nesusiję, bet ir provokuojantys ir netgi žeminantys.
Anot direktorės, visi kiti klausimai tėra „politinis šou“, kuriame ji dalyvauti nematanti prasmės.
Direktorė taip pat nurodė, kad Lietuvoje yra kitų muziejus, kaip, tarkim, Nacionalinis muziejus, kurie kaupia ir skulptūras, turi didžiules saugyklas ir sąlygas jose.
„Tų alternatyvų, kur jį atiduoti saugoti, yra. Šiuo atveju muziejus nėra pajėgus jį priimti ir tai mes labai aiškiai išdėstėm“, – pabrėžė E.Lansbergienė.
Paminklui galėtų tik pakenkti
Į vieno iš tarybos narių ganėtinai pašaipų klausimą, kokių gi čia gali reikėtų ypatingų sąlygų paminklui, kuris daugybę metų stovėjo po atviru dangumi, direktorė labai ramiai atsakė, kad P.Gudyno restauravimo centras yra pateikęs nurodymus, kaip toks paminklas turi būti saugomas.
„Jeigu nebus tinkamo mikroklimato, toks paminklas gali pradėti tiesiog irti nepataisomai, Jam lauke yra stovėti geriau, nei stovėti viduje“, – apibendrino muziejaus vadovė, užtikrindama, kad tai tik viena iš priežasčių.
Pačioje Biržų rajono taryboje nuomonių būta visokių, tačiau dauguma pritarė – reikia rasti sprendimą ir prisiimti atsakomybę, kadangi pati taryba prieš kelerius metus ir pritarė Vilniaus miesto savivaldybės siūlymui paminklą perimti, net neapžiūrėjusi jo. Tačiau esą siūlomas sprendimas nėra tinkamas ir savo pateikimu, ir dėl muziejaus argumentų.
Vienas iš net kelis kartus nuskambėjusių pasiūlymų buvo net grąžinti paminklą – esą pasiūlyti Vilniui atsiimti „savo dovaną, nors patys visi vieningai nutarėme ją priimti“.
Diskusija baigėsi sprendimu siūlymui paminklą perduoti vietos muziejui nepritarti – dauguma tarybos narių pasirinko susilaikyti.
