Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Biržų policijoje – sovietiniai kankinimo būdai?

Biržų policija.
Policija.lt nuotr. / Biržų policija
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Protarpiais atrodė, kad man bus kaip Mantui...“ – kalba aštuoniolikmetis, ką tik grįžęs iš Biržų areštinės, kurioje prieš porą metų rastas negyvas dvidešimtmetis Mantas Pikūnas.

„Mane policininkai smaugė, dusino dujokauke ir grasino kitąkart parodyti visus tarybinių laikų kankinimo būdus“, – sako vaikinas. Bet kol kas šiais žodžiais tiki tik jo motina ir mokytoja. Ir šių eilučių autorė, rašo Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“.

Į pavojaus sūkurius – antrąsyk

Prieš ketverius metus keturiolikmetis paauglys šoko į ledinį vandenį gelbėti skęstančio vaiko. Šaltos upės gelmės galėjo pasiglemžti ir gelbėtojo gyvybę, bet nelaimės akivaizdoje jis apie save negalvojo.

Ši istorija buvo aprašyta „Šiaurės rytuose“, keturiolikmečiui buvo suteiktas Metų biržiečio titulas, o 2007-ųjų sausį Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus už drąsą, sumanumą ir ryžtą gelbstint žūvančius žmones jį apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Tik nežinia, kaip būtų klostęsi įvykiai, jei tąsyk ledinėje upėje besikapanojančių vaikų kone per stebuklą nebūtų pamatęs suaugęs vyras ir puolęs į pagalbą.

Šiandien tas pats vaikinukas vėl neria į pavojų kupiną sūkurį.

Aštuoniolikmetis viešai prabilo apie kankinimus policijos pareigūnų kabinetuose. Vaikinas kalba ne tik už save – už visus, kurie apie patirtą smurtą pasakoti negali arba niekada jau negalės.

Kas laukia jaunuolio, išdrįsusio kalbėti apie tai, ko mūsų teisėsaugos sistemoje negali būti? Taip, kaip, anot parlamentaro Sauliaus Stomos, mūsų valstybėje negali būti pedofilijos.

Šį kartą jis neria į tokius sūkurius, iš kurių išplaukti kol kas galima tik per stebuklą.

Kas dabar išties pagalbos ranką tam, kuris ieškodamas teisybės rizikuoja savo ir artimųjų gyvenimais? Ar beviltiškoje situacijoje pasikartos stebuklas? Ir kas tas gelbėtojas galėtų būti šįkart?

Kreipėsi į prokuratūrą ir į spaudą

Mantautas (aštuoniolikmečio vardas pakeistas – red. past.) į „Šiaurės rytų“ redakciją paskambino prieš Kalėdas. Jis sakė turintis papasakoti, ką patyrė būdamas policijos pareigūnų rankose. Neslėpė savo vardo nei pavardės ir žadėjo, reikalui esant, savo žodžius patvirtinti teisme.

Dujokaukėje trūko oro, dusau. Buvo klaiku. Maniau, kad jau viskas, – kalbėjo Mantautas.Panašių pranešimų redakcija gauna nemažai, tačiau daugelio drąsa ir ryžtas pasakoti blėsta, kai užsimenama apie atsakomybę už išsakytus žodžius bei galimus pavojus.

Šis vaikinas – ne iš tokių. Jis pareiškimą nunešė ir į Biržų rajono apylinkės prokuratūrą. Jis tiki, kad teisingumas mūsų valstybėje yra, o viešai įvardytas blogis – itin svarbus žingsnis jo link.

Jaunatvišką maksimalizmą pabandžius gesinti klausimu – ar žinai, kad stoji į nelygią kovą? – vaikinas linksi galva.

„Bet apie tai kalbėti reikia“, – sako jis. Ir šiuos aštuoniolikmečio žodžius belieka palydėti taip pat pritariamu linktelėjimu.

Įtarimai nepareikšti

„Mane smaugė ir dusino dujokauke“, – nervingai skubėdamas kalba Mantautas. Jaunuolio elgsenoje, intonacijose – akivaizdi nuoskauda, sumišusi su tramdomu pykčiu.

Tai, anot jo, įvyko gruodžio 18 dieną Biržų policijos komisariato patalpose.

Vaikinas vardija pavardes tų pareigūnų, kurie, pasak jo, vykdė egzekuciją.

Mantauto įsitikinimu, tų policininkų pavardes paviešinti būtina.

Tačiau Biržų prokuratūros prokuroras Raimondas Binkis vėliau pasakys, kad dėl galimo Biržų rajono policijos komisariato pareigūnų tarnybinių įgaliojimų viršijimo ir piktnaudžiavimo tarnyba ikiteisminis tyrimas pradėtas, bet įtarimai dar niekam nepareikšti. Taigi viešinti policininkų pavardžių nevalia.

Šiandien galima teigti tik tiek, kad gruodžio 18-osios įvykiuose galėjo dalyvauti Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjai E.S., V.S. ir A.M.

Dar vienas, anot Mantauto, egzekuciją stebėjęs. Jo pavardės vaikinas nežino, bet, sako, tą asmenį atpažinti galėtų.

Smaugė, dusino, tyčiojosi ir grasino?

Mantautas policijos pareigūnų buvo sulaikytas gruodžio 17-ąją. Jis pateko tarp įtariamųjų vagystėmis ir 48 valandoms buvo uždarytas į areštinę.

Gruodžio 18-osios popietę, anot Mantauto, į areštinę atėjo budėtojas ir pasakė, kad jį nori kažkur vesti.

Vaikiną išsivedę kriminalistai – E.S. ir A.M. Pasiekus policijos komisariato trečiąjį aukštą Mantautas išgirdęs pareigūnų pokalbį, kad reikėtų eiti „į galą“, nes „gali smarkiai rėkti“.

Egzekucija policijos komisariato kabinete neva prasidėjo po to, kai Mantautas atsisakęs rašyti prisipažinimą apie įvykdytą nusikaltimą.

Anot aštuoniolikmečio, iš pradžių jis neva buvo mušamas – į galvą, šonus. Protarpiais kriminalistai, pasak Mantauto, kalbėdavę lyg ir „normaliai“, bet netrukus vėl imdavę niršti. Vaikinas sako, kad tai trukę ilgai – kone pusantros valandos.

Jam pasirodė, kad policininkai jau buvo bebaigiantys vadinamąją apklausą, kai į kabinetą atėjęs V.S., nešinas dujokauke.

„Ką renkiesi – popierių ar dujokaukę?“ – kažką panašaus išgirdęs vaikinas. Ir perspėjimą, kad bus skaičiuojama iki trijų. Mantautas pasakęs, kad nesirenka nei vieno, nei kito.

Kas vykę toliau – sunkiai atpasakojama. Anot Mantauto, ant jo veido kriminalistai neva jėga puolę mauti dujokaukę, jį ėmę smaugti. Rankos buvusios užlaužtos už nugaros ir surakintos antrankiais. Vaikinas bandęs priešintis, rėkti.

„Dujokaukėje trūko oro, dusau. Buvo klaiku. Galvojau, kad jau viskas“, – kalbėjo Mantautas, bandydamas prisiminti egzekucijos detales ir negalėdamas nuslėpti jaudulio.

„Kai atleido, kritau ant žemės. Iš burnos bėgo putos, seilės. O jie juokėsi iš manęs. Tyčiojosi“, – kalbėjo vaikinas.

Nuėmus dujokaukę „apklausa“ neva tęsėsi. Vaikino riksmai turėjo girdėtis komisariato koridoriuose ar kitose patalpose, nes vienu metu kabineto, kur vyko egzekucija, duris buvo pravėrusi kažkokia moteris. Kriminalistai lyg ir ėmę teisintis, klausinėdami Mantauto – ar mes tau ką nors darome? Po to, anot vaikino, duris policininkai užrakinę.

„Apklausos“ pabaigoje Mantautas išgirdęs pareigūnų grasinimą – jei kitą kartą pakliūsi, parodysime visus tarybinio kankinimo būdus.

Vaikinas areštinėje turėjo praleisti dar vieną naktį. Baimės, kad patirtas košmaras gali pasikartoti, valandos virto amžinybe...

Prisiminė areštinės auką

„Protarpiais atrodė, kad man bus taip pat, kaip Mantui“, – išsitarė vaikinas.

Mačiau, kad jis tiesiog verda. Ir bijojau, kad kas nors dar baisesnio neįvyktų, kad jis sau ko nors nepasidarytų, – prisiminė vaikino motina.Biržiečiai gerai atsimena 2008-ųjų balandį, kai areštinėje buvo rastas negyvas dvidešimtmetis Mantas Pikūnas. Oficiali versija – vaikinas nusižudė. Tačiau tuomet Biržai ūžė, kad Mantas neva nužudytas. Viena iš sklandančių versijų – suimtasis buvo neva smaugiamas, dusinamas neapskaičiavus jo sveikatos būklės.

Tų metų balandžio 15 dieną prie Biržų policijos komisariato buvo surengtas piketas. Jo metu jaunimas degino žvakutes, kurios simbolizavo ir gedulą, ir protestą, ir viltį, kad bus išaiškintos tikrosios Manto mirties priežastys ir galbūt net atskleisti kaltininkai.

Tačiau bylą Biržų rajono apylinkės prokuratūra nutraukė. Vėliau ji buvo vėl atnaujinta ir persiųsta Pasvalio prokuratūrai. Pasvaliečio prokuroro Aurelijaus Navicko teigimu, M.Pikūno byloje procesinis sprendimas dar nepriimtas.

Kad paaiškės tikrosios vaikino mirties Biržų areštinėje priežastys, tikinčių turbūt nėra daug. Tarp jų – Manto motina, kuri antrus metus kone kasdien skuba į Biržų kapines ant sūnaus kapo uždegti ne tik atminimo, bet ir vilties žiburėlio.

„Nebežinau, kuo tikėti“

Tuo tarpu Mantauto motina sako, kad šiuo metu nebežinanti, kuo tikėti.

Iki įvykių, kai jos sūnus pateko į policininkų rankas, ji teisėsaugos pareigūnais pasitikėjusi. Tačiau pedagoginį darbą dirbanti moteris įsitikinusi, kad sūnus kankinimų išsigalvoti negalėjo.

Vieni iš pirmųjų sūnaus žodžių išėjus iš areštinės buvo apie riksmus.

„Rėkiau ant visos mentinės“, – prisipažino Mantautas ir skubėjo mamai sakyti, kas su juo nutiko.

„Mačiau, kad jis tiesiog verda, – prisiminė moteris, šluostydama ašaras. – Ir bijojau, kad kas nors dar baisesnio neįvyktų, kad jis sau ko nors nepasidarytų.“

„Jeigu mano sūnus nusikalto – tegul atperka kaltę. Jis žino: jeigu blogai daro, jokio pritarimo mūsų šeimoje neras. Bet jeigu policija įrodymus išgauna kankinimo būdais, tai ar galima ja pasitikėti?“ – svarsto nerimo kamuojama motina.

Vaiko patirta skriauda ir sykiu baimė dėl pareikštų įtarimų jos sūnui sutrikdė moters sveikatą. Ji nebežino ko griebtis – advokatų samdyti neišgali, o į panašias situacijas pakliuvusios šeimos jokios kitos realios pagalbos nesulaukia.

Moteris geria raminamuosius vaistus, tačiau nerimas ir baimė dėl sūnaus jos neapleidžia nei dieną, nei naktį.

Tik kino filmuose matome, kaip smurto aukoms ir jų artimiesiems skuba padėti psichologai, socialiniai darbuotojai, medikai, pareigūnai. Lietuvoje realybė kita. Smurto aukos ne tik paliekamos likimo valiai, bet dar jos priverstos įrodinėti, kad nėra pačios kaltos ir kad jų pasakojimai apie patirtas skriaudas nėra fantazijos ar kerštas.

Prakalbo, nes nebegalėjo ištverti

„Šis vaikinas nemeluoja. Jis apskritai linkęs nuoskaudas iškęsti, nutylėti. Jeigu nusprendė kalbėti, vadinasi, tylėti jis nebeįstengė. Tai, matyt, viršijo jo jėgas“, – apie Mantauto situaciją šneka jo auklėtoja Regina Baronienė. Jis yra Biržų „Aušros“ vidurinės mokyklos dvyliktokas.

Mokytoja žino, kas nutiko jos auklėtiniui, ir nedvejodama jį palaiko. Pažinodama mokinį bei jo šeimą, pedagogė kitaip elgtis negalėtų. Anot jos, vaikino motina itin rūpinasi sūnumi, domisi jo mokymusi ir nuolat palaiko ryšį su ja. Kartu bandoma spręsti ir kylančias problemas.

R.Baronienė sakė, kad prieš Kalėdas vaikinas buvo labai nervingas, retsykiais atrodė, kad jis tuoj pravirks.

„Auklėtoja, aš nieko nepadariau“, – tikinęs vaikinas po susidūrimų su pareigūnais.

Paklausus, kodėl, jos nuomone, policininkai nusitaikė būtent į Mantautą, mokytoja svarstė, kad tai galėtų būti dėl jo draugų. O gal tiesiog ieškoma, kam būtų galima suversti kaltę už padarytus nusikaltimus. Kitaip tariant, tokiu būdu gali būti bandoma gerinti nusikaltimų išaiškinamumo statistiką.

Pareigūnai dirba nepriekaištingai

Biržų policijos komisariato viršininko Eugenijaus Šopio nuomonė dėl Mantauto skundo kitokia – jo teigimu, gali būti nusitaikyta į pareigūnus, kurie tiria vagystes.

Kriminalistams, kurie galimai kankino suimtąjį, viršininkas sakė jokių priekaištų dėl jų darbo neturintis. Jie dirbantys dideliais krūviais, intensyviai, jokių skundų dėl netinkamo elgesio su suimtaisiais nebūna.

Policijos komisariato atstovė spaudai Zita Žalinkevičienė patvirtino, kad per pastaruosius 7 metus tarnybinių tikrinimų dėl pareigūnų elgesio su sulaikytaisiais nebuvo.

Apie tai, kas nutiko gruodžio 18-ąją, pareigūnai E.S., A.M. ir V.S. per atstovę spaudai pranešė, kad kalbėtis su „Šiaurės rytais“ atsisako. Priežastis – ikiteisminio tyrimo metu jie to daryti negalintys.

Kreipėsi į gydytoją

Gruodžio 23-iąją Biržų savivaldybės poliklinikos gydytoja Kristina Kriaučiūnienė Mantautui išdavė pažymą apie jo sveikatos būklę. Joje rašoma apie abiejų plaštakų sumušimus, nervinį sutrikimą.

Smaugimo ar dusinimo žymių ieškoti turbūt neverta. Jeigu tokios liktų, argi smurtautojai rizikuotų?

Pažyma pateikta teismo medicinos ekspertams, kurių išvadų laukia prokuratūra.

Gydytojos pažymoje užsiminta ir apie vaikino nuotaikų, miego sutrikimus.

Psichologai teigia, kad atsiradusios fobijos, miego sutrikimai – tai galimi potrauminiai simptomai. Anot jų, fizinį smurtą patyrusiems žmonėms nedelsiant būtina specialistų pagalba.

Už tuos, kurie užčiaupti

Mantauto istoriją išgirdę teisininkai sako, kad tai kone tipinis atvejis, kai neturint įrodymų suimtieji psichologiniu ar net fiziniu smurtu verčiami prisipažinti kaltę. Šie „prisipažinimai“ patenka į bylas ir dažnai niekam nerūpi, kokiais būdais jie išgauti. Žinoma, vėliau vyksta ir teisėtos apklausos dalyvaujant advokatui. Parodymus galima keisti, bet tie keitimai teismuose vertinami labai įvairiai. Įrodyti, kad „prisipažinimas“ neteisėtas, kad jis buvo išgautas prievarta, labai sudėtinga.

Į tokią mėsmalę gali patekti bet kuris, atsidūręs netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Nerimstantiems, nuotykių ieškantiems jaunuoliams tokie susidūrimai su pareigūnais neretai būna lemtingi – jiems mušte išmušamas tikėjimas teisingumu. Čia jie gauna didžiausią gyvenimo pamoką – teisingas tas, kurio pusėje jėga. Po jos vieni tampa puikiais mokiniais – tolesnio gyvenimo kelią jie ciniškai skinasi jėga. Jautresnieji po tokių „mokymų" dažnai palūžta – išeičių ieško vartodami alkoholį, narkotikus arba tiesiog išeina iš gyvenimo.

Mantautas šiandien stoja už tuos, kurie nedrįsta arba niekada jau nebeišdrįs kalbėti. Už buvusias ir būsimas aukas. Stoja kone beginklis. Kas bus šalia jo?

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min