Nekilnojamo turto bendrovės „Ober Haus“ Kauno biuro komercinio departamento vadovas Saulius Umbrasas pasakojo, savo vadovaujamam kolektyvui penktadieniais leidžiantis ateiti į darbą laisvesne apranga, nei kitomis darbo dienomis.
„Kasdieninė apranga pas mus oficialesnė, nes darbuotojai bendrauja su klientais. Tačiau tai, kad penktadienį gali ateiti be kaklaraiščio dar nereiškia, kad darbo vietoje galima vaikščioti su nutrintais ar apiplyšusiais džinsais, palmėmis išpieštais marškinėliais ar sportiniu kostiumu. Apranga privalo būti tvarkinga”, – pabrėžė S.Umbrasas prisipažinęs, kad pats net ir penktadieniais į darbą eina vilkėdamas kostiumu. „Penktadienį bendrauju su verslo klientais, o kadangi dirbu aptarnavimo paslaugų srityje – apranga įpareigoja“, – šyptelėjo vyras.
Tuo tarpu „15min“ kalbinta troleibuso vairuotoja Lolita Galeckienė galėtų drąsiai pretenduoti į elegantiškiausiai besirengiančios vairuotojos titulą. „Matau, kad kai kurios bendradarbės už vairo sėda su šlepetėmis, nepasidažiusios, bet kaip apsirengusios. O aš pati geriau jaučiuosi, kai gerai atrodau“, – pasakojo moteriška, kruopščiai suderinta apranga išsiskirianti L.Galeckienė, troleibuso vairą sukiojanti jau 4 metus, o pedalus spaudanti apsiavusi aukštakulnius.
Etiketo žinovo Armino Lydekos teigimu, darbe negalima rengtis bet kaip, tačiau aprangos taisyklės priklauso nuo darbo vietos, pobūdžio ir užimamų pareigų. „Netinkama apranga visų pirma reiškia nepagarbą sau. Pavyzdžiui, jei visi valgome pagrindinį patiekalą su peiliu ir šakute, o koks nors pilietis maistą į burną deda rankomis, pirmiausiai jis demonstruoja nepagarbą sau, tarsi pasako aplinkai, kad jis yra nekultūringas ir neišsilavinęs žmogus. Be to, demonstruoja nepagarbą visam kolektyvui ir aplinkai. Tas pats ir su apranga“, – vaizdingą palyginimą mestelėjo A.Lydeka.
Šlepetės kuria „naminę“ atmosferą
Vienų Kaune įsikūrusių biurų darbuotojai bent kartą per savaitę įlenda į džinsus, kiti darbo vietoje bando susikurti namų jaukumą... avėdami šlepetes. Užsukus į laikinojoje sostinėje įsikūrusį renginių ir įrašų kompanijos „RyRalio“ biurą į akis krenta prie durų išrikiuotas biuro darbuotojų šlepečių „būrys“.
„Šlepetės – paprasčiausias patogumus. Sėdi sau maloniai ir patogiai įsitaisęs, kaip namie, o ne kaip kokioje šaltoje kontoroje ar gamykloje. Įsispiri į šlepetes ir dirbi sau“, – kvatodamas pasakojo „RyRalio“ atstovas Šarūnas Karalius. Jaunas vyras prasitarė, kad jo darbo vietoje apranga nėra įpareigojanti. „Jei turiu kokių nors susitikimų, užsimetu švarką, o jei sėdžiu biure leidžiu sau vilkėti džinsus, sportinio stiliaus džemperį“, – sakė Š.Karalius.
Priklauso nuo darbovietės ir pareigų
Etiketo specialistas A.Lydeka paaiškino, kad egzistuoja aprangos kodai, kurie taikomi priklausomai nuo darbovietės. „Kiekviename darbe taikomi skirtingi aprangos kodai ir reikalavimai: medikai vilki baltus chalatus, policininkai – žalias uniformas. Jei esi valdininkas, politikas, teisininkas, privaloma dalykinė apranga: vyrams – kostiumai, moterims – kostiumėlis, sijonas ar kelnės su palaidine arba suknelė su švarku“, – dėstė A.Lydeka.
Tačiau tai, kad kasdien dalykinę aprangą dėvėti priversti darbuotojai penktadienį sau leidžia šiek tiek atsipalaiduoti ir į darbovietę ateina su džinsais, A.Lydeka laiko tinkamu pasirinkimu. „Lietuvoje tai gana paplitę. Aišku, moterims tai nelabai aktualu, nes joms su apranga lengviau: mezginiai, raišteliai, kaspinėliai – padedant tokioms detalėms kasdien jos gali būti originaliai apsirengusios. Vyrų apranga griežtai reglamentuojama. Tad kadangi kartais norisi nors kiek originaliau apsirengti, aš esu tik už laisvos aprangos penktadienius“, – sakė A.Lydeka.
