Lietuviškos fotografijos pogrindžio atstovas R.Urbonas pasirinko fotostebėtojo taktiką, kurios pradžia siekia 9-ajame dešimtmetyje atsiradusį „nuobodulio estetikos“ formatą.
Atsisakęs reportažinio, kompozicinio-režisūrinio metodo, vaizdinės metaforos, menininkas susikoncentravo į daiktą ir peizažą, kaip savaime vertingą stebėjimo ir vertą fiksavimo objektą. Į materialiai „neokupuotą“ (po)sovietinę idilę, dvasiškai iškreiptus interjerus su beviltiškais rakandais ir dvasinga tuštuma.