Sekite 15min Google
Būtinosios paslaugos – svarbi regioninės politikos dalis daugelyje Europos Sąjungos (ES) ir EBPO valstybių: nors ES sutartys užtikrina laisvą žmonių judėjimą, pastaraisiais metais vis garsiau kalbama apie „teisę pasilikti“ – žmogaus galimybę gauti būtinąsias paslaugas ten, kur jis gyvena. Būtinąja gali būti pripažinta tiek verslo, tiek viešoji paslauga – tuomet valstybė įsipareigoja užtikrinti jos pasiekiamumą visiems, nepaisant gyvenamosios vietos, amžiaus ar finansinės padėties, net kai paslauga neatsiperka.
Kaip Lietuvai sekasi šią pareigą vykdyti šalies senjorų atžvilgiu, parodė Valstybės kontrolės auditas „Aktyvaus senėjimo skatinimas“. Audito išvada – savarankiškumo išsaugojimas turi būti garantuota viešoji paslauga kiekvienam senoliui, o ne „geografinė sėkmė“, t. y. priklausyti nuo to, kur žmogui pasisekė gyventi.
Audito rezultatais diskusijoje pasidalijusi valstybės kontrolierės pavaduotoja Živilė Kindurytė teigė, kad būtinosios paslaugos senjorams buvo apgalvotos ir teikiamos tik 14-oje savivaldybių.
„Mes kalbame apie pavežėjimą, apie būtinąją pagalbą namuose, jeigu reikia, apie socialinę psichologinę pagalbą. Ką parodė tyrimas būtent apie šią asmenų grupę, kad beveik trečdalis asmenų jaučiasi vieniši, beveik trečdalis jų neturi galimybės susisiekti ir gauti tam tikrų paslaugų. Atrodytų, kad būtent ši asmenų grupė sudėtingiausiai gauna paslaugą“, – praėjusią savaitę Šeduvoje vykusios diskusijos metu teigė Ž. Kindurytė.
Kita vertus, teigė ji, netolygumas matomas ne tik tarp senjorų, bet ir tarp specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų – tą rodo kitas naujas tyrimas apie specialųjį ugdymą.
„Mes sakome, kad 90 proc. vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, gali mokytis bendrose klasėse. Atrodo tobula. Kai pasižiūrime realiai, tas paslaugas gauna apie 50 proc. vaikų, nes nėra specialistų, nes neužtenka finansavimo. Viena savivaldybė prisideda 1 euru, kita prisideda 700 eurų. Atitinkamai ir paslaugos skiriasi“, – kalbėjo ji.
Gyventojams reikia ne sąrašo, o aiškumo
Diskusijoje keltas klausimas ir dėl galimybių susitarti, kas priklauso būtinosioms paslaugoms. Prieš keletą metų Vidaus reikalų ministerijos (VRM) atlikta apklausa parodė, kad tai, ką gyventojai laiko būtiniausiu, ir tai, kuo naudojamasi kasdien, – ne tas pats. Būtiniausiomis paslaugomis respondentai dažniausiai įvardijo pirminę sveikatos priežiūrą, komunalines paslaugas ir visuomenės saugumo užtikrinimą. Tačiau į dažniausiai naudojamų paslaugų trejetuką, be komunalinių paslaugų, pateko visai kas kita: pašto bei siuntų pristatymo paslaugos ir kirpyklos su grožio salonais.
Šis atotrūkis atsikartojo ir Merkinės gyventojo, žurnalisto Vytaro Radzevičiaus pastebėjime, jog miestelyje, kuriame yra vaistinė, bankomatas ir mokykla, labiausiai trūksta kirpyklos arba „bent jau barzdaskučio“ bei veterinarijos klinikos.
Tuo metu Ž. Kindurytės vertinimu, svarbesnis ne baigtinis būtinųjų paslaugų sąrašas, o jų turinys.
„Žmonėms turime labai aiškiai <...> apibrėžti, kas yra būtinoji paslauga. Jeigu aš kalbu apie kritinę, apie gyvybės saugojimo paslaugą, aš tai turiu žinoti, ir aš ją turiu gauti. Ką aš gaunu, o ne tą įsivaizduojamą sąrašą, kuris kažkaip man pasiekiamas nuvažiavus 30 kilometrų, sumokėjus pinigų ir t. t.“, – kalbėjo ji.
Bendrieji kriterijai, pasak Ž. Kindurytės, galėtų būti keli: per kiek laiko paslauga gaunama, ar galima ją įpirkti – įskaitant kelionę iki jos, ar yra alternatyvų tiems, kam sunkiau ją gauti dėl negalios ar gyvenamosios vietos, ir ar paslauga atspari.
Savo ruožtu Raseinių rajono savivaldybės meras Arvydas Nekrošius pasiūlė paprastą testą – atskirti, kas gyvybiškai svarbu, o kas gali palaukti. Pavyzdžiui, bankomatai, pabrėžė jis, nėra kažkas reikšmingo, nes kaimo parduotuvėse pinigus galima išsigryninti terminaluose. Meras akcentavo kitą pavyzdį, susijusį su gyvybės išgelbėjimu.
„Auksinė valanda kaip pavyzdys, kai po insulto reikia kuo greičiau suteikti visas būtiniausias medicinines paslaugas. Pavyzdžiui, mūsų rajone iš 120 praėjusių metų pacientų 90 proc. per valandą nesulaukia tinkamos paslaugos. Tai yra daug svarbiau negu bankomatai ar kiti dalykai. Tai yra gyvybė. Gyvybiškai reikalingos paslaugos turėtų būti prioritetizuotos“, – nurodė A. Nekrošius.
Kad reikia aiškaus apibrėžimo, sutiko ir EBPO Valdysenos ir strateginio planavimo padalinio vadovė Maria-Varinia Michalun. Tačiau vieno kurpalio, jos vertinimu, nebus: kas laikoma būtina, priklauso nuo šalies tradicijų, o skirtingoms paslaugoms reikia skirtingų mechanizmų.
„Taip, reikia apibrėžti, kas yra laikoma būtinąja paslauga. Ir tai priklauso nuo tos šalies, apie kurią mes kalbame, apie tos šalies tradicijas. Manau, kad bankinius klausimus sprendžiame kitaip nei susisiekimo klausimus – tokias paslaugas reikia valdyti ir teikti visiškai kitaip. Paslaugos yra skirtingos, todėl reikia taikyti skirtingus valdymo mechanizmus“, – teigė M.-V. Michalun.
Susitarimas vietoje įstatymo
Dalį būtinųjų paslaugų teikia ne vien valstybė – bankai, parduotuvės bei vaistinės veikia rinkoje, kuri skaičiuoja atsiperkamumą. Todėl kyla klausimas, ar valstybė turėtų reguliuoti šių sričių paslaugas.
Lietuvos banko (LB) valdybos narys Evaldas Ruzgys diskusijoje pateikė pavyzdį, kad veikia ir švelnesnės priemonės. Pavyzdžiui, sakė jis, kai ėmė nykti bankomatai, LB sutelkė komercinius bankus pasirašyti memorandumą – nutolusiose vietovėse atsirado 100 papildomų bankomatų, o dabar sutarta dar dėl 50.
„Įstatymu įtvirtinti tam tikros paslaugos prieinamumą yra jau kraštutinė priemonė. Mūsų pavyzdys tiek dėl bankomatų, tiek dabar ir dėl banko skyrių parodo, kad yra ir kitų priemonių“, – sakė E. Ruzgys, pridūręs, kad su bankais jau sutarta ir dėl fizinio paslaugų prieinamumo dešimtyje savivaldybių, kuriose nebeliko nė vieno banko skyriaus.
Daug, anot jo, priklauso ir nuo pačių savivaldybių bei gyventojų. E. Ruzgio teigimu, bankai eina į dialogą su iniciatyvą rodančiomis administracijomis, o žmonės savo elgesiu gali parodyti verslui, kad paslaugos iš tiesų reikia.
„Jeigu liko vienas skyrius, tai balsuok savo pinigine, pereik į kitą banką. Bet žmonės nenori keisti – dažnai tiesiog susitaiko“, – kalbėjo LB valdybos narys.
Savo ruožtu V. Radzevičius siūlė žvilgtelėti į Danijos patirtį, kur veikia vadinamosios liaudies mokyklos suaugusiesiems: Lietuvos regionuose apleistus dvarus ir pastatus, jo manymu, būtų galima įveiklinti kaip edukacinių atostogų vietas. Tačiau vien verslas, pabrėžė jis, tokių projektų nepakels.
„Tam reikia ir valdžios paramos, kažkokių lengvatų ar dotacijų. Tie pastatai bet kokiu atveju griūna, ir jeigu jie lieka nepanaudoti, jie tiesiog ir sugrius“, – sakė V. Radzevičius.
Vis dėlto, kaip pasakojo A. Nekrošius, susitarimai turi ribas – kartais paslaugai trūksta ne pinigų ar patalpų, o žmogaus. Anot Raseinių rajono savivaldybės mero, prieš kurį laiką Šiluvos gyventojai prašė vaistinės, savivaldybė net patalpas pasiūlė nemokamai, tinklas sutiko ją atidaryti, tačiau neatsirado svarbiausios figūros – vaistininko.
„Gali daryti ką nori – nieko nepadarysi. Nėra vieno elemento, kojos, ant kurios stovi ta paslauga, ir paslaugos nebus“, – apibendrino A. Nekrošius.
Apie šią problemą užsiminė ir E. Ruzgys kalbėdamas apie 10 savivaldybių, kuriose nėra nei vieno banko ar jo skyriaus. Anot jo, ši problema gali būti sprendžiama ir be įstatyminių iniciatyvų.
„Mes esame su bankais jau sutarę, kad turi atsirasti fizinis paslaugų prieinamumas. <...> Mes tą labai aiškiai įsivardijome ir mūsų strategijoje, kad būtent paslaugų prieinamumas regionuose turi būti sprendžiamas. Rodome kaip pavyzdį, kad jis gali būti sprendžiamas ne per įstatymines iniciatyvas“, – kalbėjo E. Ruzgys.
Tiesa, keltas klausimas, ar dalį atstumo problemų galėtų spręsti skaitmeninės paslaugos. Visgi, Ž. Kindurytė teigė mananti, jog fizinę paslaugų vietą gali papildyti skaitmeninės ir mobilios paslaugos, pavėžėjimas ar kiti sprendimai. Tačiau svarbiausia vertinti rezultatą – ar žmogus iš tiesų gali pasinaudoti jam reikalinga paslauga. Tai ypač aktualu tiems, kurių galimybės naudotis skaitmeninėmis paslaugomis ar savarankiškai nuvykti į kitą miestą yra ribotos.
Todėl, anot valstybės kontrolierės pavaduotojos, sprendimų reikia ieškoti įvairių – nuo e. paslaugų iki kaimynų ir bendruomenės įtraukties, ir kiekvienai savivaldybei jie bus skirtingi.
Vienareikšmio atsakymo į diskusijos pavadinimo klausimą – kas yra optimalu – dalyviai nerado, kadangi viskas priklauso tiek nuo vietovės, tiek nuo žmogaus. Vienur trūksta specialisto, kitur – paskatų verslui, o skaitmeninė paslauga apskritai gali likti nepasiekiama. Tačiau dalyviai sutarė dėl krypties: reikia aiškiai apibrėžti, ką žmogus turi gauti, ir prioritetą teikti tam, kas gelbsti gyvybę. O ten, kur paslaugas teikia rinka, nebūtina imtis reguliacijos – veikia ir susitarimai, paskatos bei bendruomenių iniciatyvos.
„Regioninės politikos forumas 2026“ vyko rugsėjo 3 dieną, jį organizavo Vidaus reikalų ministerija kartu su VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ (CPVA).
