Prezidento rinkimų favoritė – Dalia Grybauskaitė. Apklausos byloja, kad ji turėtų laimėti. Ar nemanote, kad Jūsų dalyvavimas rinkimuose – beviltiškas?
Socialdemokratų partija – didžiausia politinė jėga Lietuvoje. Puikiai suvokiu, kad D.Grybauskaitės startas prezidento rinkimuose buvo ankstyvas. Manau, būtų buvę negražu, jei socialdemokratai nebūtų kėlę savo kandidato. Ši rinkimų kampanija leidžia atskleisti naujo mūsų partijos vadovo pažiūras. Žinoma, turint galvoje D.Grybauskaitės reitingus, tikėtis, kad per trumpą laiką įvyks stebuklas, negalima.
Kokie yra Jūsų ir D.Grybauskaitės nuostatų panašumai ir skirtumai?
Panašumas tas, kad abu esame ekonomistai, abu dirbome Finansų ministerijoje. Mūsų sritis – finansai. Skirtumas tas, kad D.Grybauskaitė dirbo Briuselyje, o aš – Lietuvoje. Aš dažniau susitikinėjau su rinkėjais, ypač savo apygardoje. Žinau jų problemas. Žmonės manimi pasitikėdavo ir rinkdavo į Seimą.
Esate kritiškai įvertinęs savo pirmtako partijos pirmininko poste Gedimino Kirkilo politiką, konkrečiai – projektą LEO LT. Kuo jis blogas?
Bendrovė LEO LT buvo kuriama siekiant statyti atominę jėgainę ir tiesti elektros tiltus į Vakarus, ji turėjo būti vadybinė organizacija. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad bendrovės tikslas – pelnas. Galiu pasakyti, kad ne vieną ministrą tada ištiko šokas.
Galite patvirtinti, kad nesutinkate su kai kuriais G.Kirkilo vadovautos vyriausybės sprendimais, tarp jų – ir dėl LEO LT?
Dėl LEO LT – taip. Šis projektas labai pakenkė mūsų partijai ir tai liudijo Seimo rinkimų rezultatai. Bet kai kuriuos projektus mes sėkmingai įgyvendinome.
Vadinasi, dėl LEO LT ir tam tikrų G.Kirkilo politikos klaidų Jūsų pažiūros taip pat sutampa su D.Grybauskaitės?
Šiuo atžvilgiu – taip.
Galbūt pritariate ir jos nuostatai, kad LEO LT – Lietuvos oligarchizacijos viršūnė?
Ne, taip sakyti nenorėčiau. Nors pagal esamą piramidinę struktūrą būtų galima iš dalies taip teigti.
O kas yra ta piramidinė struktūra?
Yra Vakarų skirstomieji tinklai ir Rytų skirstomieji tinklai, virš kurių sukuriama dar viena bendrovė. Ji – kaip holdingas. Puikiai žinome, jog tai – monopolinė sritis. Bet pavadinti oligarchija negalėčiau. Nes, kiek turiu informacijos, oligarchija yra tada, kai verslininkai būna susiję su valdžios žmonėmis ir sprendimai priimami už tam tikras paslaugas. Nedalyvavau tame ir negirdėjau, kad taip būtų buvę.
Kaip paaiškintumėte, kodėl užpernai vasarą už tada dar slibinu vadintą projektą balsavo beveik visi Seimo nariai, net opozicija?
Nes politiniu lygiu Seime kalbėta apie tai, ar Lietuvai reikia atominės elektrinės. Vargu ar ir šiandien kuris nors politikas sakys, kad jos nereikia.
Bet kodėl jie balsavo už tokį elektrinės statybos būdą, kai išskirtinėmis sąlygomis dalyvauti projekte kviečiama viena privati bendrovė?
Man atrodo, jog tada, kai buvo balsuojama, nekalbėta apie sąlygas. Manau, jei būtų sakyta, kad ateis viena bendrovė išskirtinėmis sąlygomis be konkurso, apie tai būtų buvę plačiai kalbama.
Tikrai buvo žinoma, kad išskirtinėmis sąlygomis ateina „Maximos“ savininkai. Raimondas Kuodis dar užpernai pavasarį viešai kritikavo tokį vyriausybės sumanymą.
Žinoma, kad tai yra blogai. Bet, kiek žinau, tas sprendimas buvo priimtas apie jį žinant visų partijų vadovams. Ir prezidentas apie jį žinojo. Įtarinėti visus dėl oligarchinių dalykų būtų sudėtinga.
Tada pakalbėkime apie prezidento Valdo Adamkaus požiūrį. Prieš ketverius metus savo metiniame pranešime jis užsiminė apie oligarchijos grėsmę. Šiemet taip pat kalbėjo apie oligarchijos elementus. Ką, Jūsų manymu, tai reiškia ir kaip reikėtų į tai reaguoti?
Manau, kad reikia reaguoti teigiamai. Ypač tarptautiniu požiūriu mažose šalyse. Nes oligarchija mažose valstybėse yra pavojingesnė nei didelėse. Jose reikalingas griežtesnis valstybinis reguliavimas, ypač – monopolinėse srityse, kur oligarchija greičiausiai įsitvirtina.
Vyriausybė turėtų peržiūrėti įstatymus, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos darbą. Ji turi ištirti ir uždaryti landas, kad oligarchams nekiltų noras ateiti į šią ir kitas sritis.
Aukščiausiu politiniu lygiu – valstybės vadovo pranešimuose – apie oligarchiją pradėta kalbėti būtent socialdemokratų valdymo metais. Kaip tai vertinate?
Man, kaip vienam iš partijos vadovų, tai yra nesmagu. Bet, kiek prisimenu, apie oligarchiją kalbėta ir anksčiau. O minėtas teiginys – tai perspėjimas, kad reikėtų elgtis kitaip.
Ar prisiimate dalį atsakomybės už oligarchijos įsigalėjimą kaip septynerius metus valdžioje buvusios partijos vadovas?
Mes vis dėlto buvome valdančioji koalicija. Ir man sunku girdėti, kad visos problemos – socialdemokratų. LEO LT kūrė Ūkio ministerija, o jos buvęs vadovas Vytas Navickas – valstiečių liaudininkų atstovas. Manau, kad būtent ten buvo rengiami visi nutarimai, teisiniai dalykai. Už tai, kas susiję su oligarchija, socialdemokratai nėra atsakingi. Nors Lietuvos viešojoje erdvėje tai vertinama kitaip.
Prezidentas savo metiniame pranešime teigė, kad politikai linkę kalbėti apie tam tikras procesų neišvengiamybes, tarsi kratydamiesi savo atsakomybės dėl tų procesų. Ar pritariate mintims apie „neišvengiamus procesus“?
Nepritariu. Esant globaliai ekonominei krizei pirmiausia turi būti pasakyta, kokia padėtis yra Lietuvoje. Reikia atkreipti dėmesį į padėtį komerciniuose bankuose, darbo rinkoje, į įmones, kurios pirmos nukenčia dėl sunkios ekonominės padėties. Problemų žinojimas ir atitinkamų sprendimų priėmimas turi šiek tiek amortizuoti neigiamas ekonominės krizės pasekmes Lietuvoje. Tam yra valdžia ir jai dirbantys kompetentingi žmonės.
Prezidentas, mano manymu, neturėtų išsakyti abejonių, kurias žmonės turėtų svarstyti ir apie jas galvoti. Prezidento pozicija turi būti išreiškiama viešai – juk jis yra renkamas visuomenės. Jei esi valstybės vadovas ir tavimi pasitiki rinkėjai, tai pasakyk, kas yra blogai ir kas – gerai. Turi būti prezidento atsiskaitomumas.
Algirdas Brazauskas, atsakydamas į klausimą, kodėl Lietuvoje nekuriama socialinė gerovė, aiškindavo, kad pirmiausia viską reikėjo liberalizuoti. Ar ne per ilgai vyko tas „liberalizavimas“? Ar neuždelsta kurti socialinę gerovę?
Geras pastebėjimas. 2000–2001 metais pirmiausia derinomės prie Europos Sąjungos ir siekėme, kad į Lietuvą ateitų investicijos. Pažvelgę, koks buvo įmonių pelningumas 2001 ir 2008 metais, galime tvirtinti, kad ta (įvykdyta 2001–aisiais) mokesčių reforma buvo palanki kapitalui pritraukti.
Manau, kad 2005–ųjų pabaigoje – 2006 metų pradžioje jau buvo parengta dirva skirti daugiau dėmesio socialinei gerovei.
Bet tai nebuvo padaryta?
Iš dalies buvo. Pensijų požiūriu. Bet mokesčių reformos požiūriu – nebuvo.
Prieš porą ar trejus metus studijuodamas Jūsų vadovaujamos partijos programą pasigedau išsamesnio kalbėjimo apie socialinės gerovės valstybę. Programoje trumpai rašoma, kad ją sukurti – iššūkis. Ir viskas.
Diskutuota dažnai ir daug. Bet galiu pasakyti, kad jūs teisingai pastebėjote. Kodėl taip įvyko? Sunku pasakyti. Turiu pripažinti, kad tai buvo tam tikras Socialdemokratų partijos minusas.
