Galutinį tašką šioje istorijoje padėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šio teismo 2009 m. balandžio 2 dienos nutartyje rašoma, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 dienos nutartis ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 26 dienos nutartis paliekamos nepakeistos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Kauno religinei žydų bendruomenei nepavyko įrodyti, kad statiniai iki 1940 m. liepos 21 dienos priklausė žydų religinėms bendruomenėms, t.y. teismai nusprendė, kad buvusios ligoninės pastatas priklauso Kauno m. savivaldybei. Du kartus žemesnės instancijos teismai jų pateiktą ieškinį atmetė, todėl Kauno žydų religinė bendruomenė ir buvo padavusi kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Miesto vadovai siekė, kad pastatai būtų tvarkomi, nes jie ne tik darko miesto vaizdą, bet ir kelia pavojų gyventojams. Savivaldybei priklausantis pastatas negalėjo būti nei tvarkomas, nei parduodamas aukcione, nes teismo sprendimu buvo taikytos laikinos apsaugos priemonės. Miesto mero Andriaus Kupčinsko nuostata yra konkreti – Kauno m. savivaldybei nuosavybės teise priklausantis pastatas bus įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą. Miesto pozicija šiuo klausimu aiški – būtina kuo greičiau tvarkyti pastatą ir teritoriją aplink jį, kad vienas tamsiausių senamiesčio kampelių taptų šviesus ir saugus.
