„Dabar jau gyvų likę apie 5–5,5 tūkst. Aišku, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad jie visi mirė todėl, kad buvo Černobylyje. Bet tai tikrai prisidėjo prie jų trumpesnio gyvenimo“, – įsitikinęs avarijos likviduotojus vienijančio Lietuvos judėjimo „Černobylis“ atsakingasis sekretorius Antanas Turčinas. Jis pats buvo išsiųstas į nelaimės zoną 1986 metų rugsėjį. Lygindamas tragedijas Černobylyje ir Fukušimoje, pašnekovas akcentavo, jog japonai, kovodami su nelaimės padariniais, kur kas labiau rūpinsis žmonių sveikata.
– Turbūt sekate įvykius Japonijoje. Be to, kad nelaimės kilo dėl skirtingų priežasčių, kuo dar, jūsų manymu, skiriasi padėtis Černobylyje ir Fukušimoje?
– Japonija jau prieš 25 metus buvo kur kas labiau pažengusi, o dabar technologijos dar labiau išvystytos. Japonai turėjo Hirosimą ir Nagasakį (Antrojo pasaulinio karo metais JAV ant šių miestų numetė atomines bombas, kad priverstų Japoniją kapituliuoti – aut. past.), todėl rimtai tiria branduolinių nelaimių padarinius. Jie ir dabar stebi tuos asmenis, kurie buvo Hirosimoje, Nagasakyje, taip pat jų vaikus, vaikaičius. O sovietai anuomet beveik neturėjo jokios patirties. Jeigu ir buvo pora sprogimų slaptuose kariniuose objektuose, informacija apie tai nebuvo skleidžiama civiliams. Japonai netgi siūlė savo paslaugas, kai mes dirbome Černobylyje, bet sovietų valdžia atsisakė. Manyčiau, kad su japonų pagalba viskas būtų buvę daroma daug veiksmingiau, ypač asmens apsaugos klausimu. Japonų požiūris į žmogų visai kitoks.
Japonai netgi siūlė savo paslaugas, kai mes dirbome Černobylyje, bet sovietų valdžia atsisakė. Manyčiau, kad su japonų pagalba viskas būtų buvę daroma daug veiksmingiau, ypač asmens apsaugos klausimu. Japonų požiūris į žmogų visai kitoks.Tarkime, dozimetrai (prietaisai, matuojantys spinduliuotės lygį – aut. past.), kuriuos mes naudojome, buvo paimti iš karinės pramonės sandėlių. Vieni veikė, kiti ne. Tu lyg ir turi dozimetrą, bet ką jis rodo – vienas Dievas težino. Be to, 1986-ųjų rudenį, tik prabėgus pusmečiui nuo tragedijos, išaiškėjo, jog avarijos likviduotojams išdalinti dozimetrai nereaguoja į mažą radiaciją – nepraneša apie spinduliuotę, jei ji neviršija 10-ies rentgenų.
– Fukušimos atominėje elektrinėje jau nugriaudėjo sprogimai, radiacija prasiveržė pro saugumo užkardas. Jūs atvykote į Černobylį prabėgus vos keliems mėnesiams po avarijos. Kaip atrodė atominio sprogimo nusiaubta vietovė?
– Atrodė kaip po sprogimo, visur mėtėsi sprogusių daiktų liekanos. Mėtydavosi ir radioaktyvių medžiagų, branduolinio kuro gabalų. Nutikdavo ir kuriozinių situacijų, nes trūko informacijos, kaip elgtis, žmonės nebuvo paruošti. Kai kurie, rinkdami tas atomines kenksmingas atliekas, gabaliuką įsidėdavo į kišenę – parsiveš namo kaip prisiminimą. Pareina vakare – o ta kišenė išdegusi. Ir pats žmogus jau gavęs didelę dozę radiacijos.
Pas mus miežiai išauga iki 60 – 70 centimetrų, o ten kaip rugiai ištyso – iki kokio pusantro metro. Piktžolės – kaip kanapės, iki 2 metrų užaugę. Antaniniai obuoliai atrodydavo kaip grabštai – daug didesni, šonai net paraudonavę. Žiūriu, vienas vairuotojas valgo obuolį. Klausiu, ką tu darai? Jis aiškina: taigi odelę nulupau. Sakau: tavo mašinos metalą plauna, radiacijos neišplauna, o tu nuo odelę nulupai ir jau galvoji, kad valgai nekenksmingą obuolį...
O Japonijoje jau skamba perspėjimai: stengtis neiti į lauką, neatidarinėti langų, nejungti kondicionierių. Aš negirdėjau, kad apie tai būtų kalbama po Černobylio avarijos. Visiškai atvirkščiai. Kijeviečiai gegužės 1-ąją ėjo į demonstraciją. Lietuvoje buvo geras oras, kas darže išsirengęs dirbo, kas pajūryje maudėsi, ir niekas neperspėjo. Tai ir buvo blogiausia – pirmasis radioaktyvių dulkių debesis yra pats kenksmingiausias.
– Turbūt radiacija ypač baisi tuo, kad žmogus iš karto nepajunta jos poveikio?
– Džiaugiuosi, kad man neteko atsidurti zonoje, kur spinduliuotės lygis siekė 30 – 40 rentgenų. Bet ten patekusieji pasakojo, kad jei kur nors važiuojant išmušė prakaitas ir darosi silpna, vadinasi, patekai į zoną, kurioje spinduliuotė viršija 10 – 20 rentgenų. Tačiau jeigu negausi tokios smūginės dozės, nieko nepajusi.
– To nepatyrus sunku įsivaizduoti, kaip žmogus sugyvena su radiacija. Ar būnant tokioje pavojingoje zonoje tvyro kažkoks nuolatinio pavojaus jausmas, ar tu tiesiog susigyveni su grėsme?
– Ko gero, susigyveni. Supranti, kad vis tiek turi čia gyventi. Aš stengdavausi, jeigu nereikia, nebūti atvirame lauke, geriau likti mašinoje ar pastate. Kiti gi į tai nekreipdavo dėmesio. Bet tai priklauso nuo žmogaus pasirengimo. Įdomiausia, kad gyventojai, kurie po sprogimo buvo iškelti iš nelaimės zonos, labai norėdavo pasižiūrėti, kaip atrodo jų namai. Žmonės, ypač pagyvenę, prašydavosi, kad mes paslėpę mašinoje nuvežtume pasižiūrėti, ar jų namas neišplėštas. Kai pasakydavai, kad negalima, kildavo grynai žmogiškas klausimas: kodėl tau galima, o man ne?
Kai kurie, rinkdami tas atomines kenksmingas atliekas, gabaliuką įsidėdavo į kišenę – parsiveš namo kaip prisiminimą. Pareina vakare – o ta kišenė išdegusi. Ir pats žmogus jau gavęs didelę dozę radiacijos.Yra žmonių, kurie ir dabar gyvena po Černobylio elektrinės sprogimo 30 kilometrų spinduliu atitvertoje zonoje. Jie sako, kad nori mirti ten, kur gimė. Net jei radiacinis fonas nelabai didelis, jis, žinoma, kenkia sveikatai. Bet aš esu giliai įsitikinęs, kad radiacijos poveikis priklauso nuo žmogaus organizmo, imuniteto. Gal negražus palyginimas, bet čia panašiai kaip su narkotinėmis medžiagomis. Vienas žmogus paragavo – ir iš karto tapo priklausomas, o kitas – ne. Bet mano patarimas būtų toks: jeigu galima to išvengti, nereikėtų būti ten, kur yra papildoma radiacija. Jeigu būtų sveika, tai rentgeną gydytojai skirtų pacientui vos sukosėjus.
– Jūs iš nelaimės zonos parsivežėte bronchinę astmą. Kokius nelaimės padarinius pajuto Černobylyje dirbę lietuviai?
– Skaičiuojama, kad į Černobylį likviduoti avarijos buvo išvežti per 7 tūkst. lietuvių. Praėjusiais metais apie pusantro tūkstančio jau buvo mirę, taigi gyvų liko apie 5 – 5,5 tūkst. Aišku, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad jie visi mirė todėl, kad buvo Černobylyje. Bet tai tikrai prisidėjo prie trumpesnio jų gyvenimo. Į Lietuvos judėjimą „Černobylis“ skambina nelaimės padarinių likvidavime dalyvavę žmonės, domisi, kur gauti informacijos apie gydymąsi. Tačiau mūsų valstybė nenori spręsti tų reikalų. Kiek kartų ir Seimo nariams bandėme įrodyti, kad geriausia būtų, jei černobyliečių medicinių apžiūrų ir gydymo tvarka būtų įteisinta įstatyme. Tokie yra Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Galima sakyti, kad tai galioja tik NVS šalyse. Tačiau ir latviai turi černobyliečių įstatymą. Pas mus yra toks budintis atsakymas: ne mes jūs siuntėm, ne mes turim ir rūpintis. Bet mes irgi patys nesiveržėm. Tais laikais tai buvo prilyginta karinei situacijai, todėl atsisakymas vykdyti įsakymus grėsė kalėjimu. Kai kas išsisukdavo gudrumu, bet daugumai teko važiuoti.
– Ar jūs pats esate už atominę energetiką, ar prieš?
– Aš už atominę energetiką, bet, mano asmenine nuomone, jėgainės turėtų būti pakankamai nedidelės, jų tankumas gana retas. Norim nenorim, gyvenimas ir technologijos eina į priekį. Juk mobilusis telefonas, kompiuteris irgi kenkia. Jeigu žmonės sugalvos ką nors pigiau už atominę energetiką, kodėl gi ne? Bet kol kas, kiek man žinoma, ji yra pati pigiausia. Svarbiausia saugumas, o žmogaus protas yra toks, kad gali padaryti tą elektrinę saugia.
