Lygindamas 1918 m. ir 1990 m. nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą Č. V. Stankevičius pažymėjo, kad Lietuvos Taryba, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir Vilniaus konferencijos nutarimu, 1918 m. vasario 16 d. nutarimu paskelbusi atstatanti nepriklausomą valstybę, pareiškė, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti, kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, išrinktas demokratiniu būdu visų jos gyventojų.
„Skirtingai nei Lietuvos Tarybos atveju, Lietuvos Aukščiausioji Taryba deklaravo, kad ji pati pradeda veikti, kaip Atkuriamasis Seimas ir imasi atkurti svetimos jėgos sugriautus demokratinės valstybės pamatus, santykius su kitomis valstybėmis ir suverenias Lietuvos teises tarptautinėje bendrijoje, bei tarptautinėse organizacijose. Lietuvos Aukščiausioji Taryba prisiėmė sau visą atsakomybę, už laukiančias derybas dėl Lietuvos valstybinių santykių su Rusija atkūrimo“, – sakė Č. V. Stankevičius.
Pasak Seimo Pirmininko pavaduotojo, 1991 m. Maskvoje susiformavo totalitarinės Sovietų Sąjungos valdžiai alternatyvi demokratiniais rinkimais išrinktos savarankiška Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė.
Tokiu būdu, Rusijos valstybė tapo dvilypė – Sovietų Sąjunga ir demokratijos kelią pasirinkusi Rusijos Federacija. Ši Rusijos valstybinio subjektiškumo transformacija 1990-1991 m. laikotarpiu iš esmės įtakojo Lietuvos derybų su Maskva eigą ir jų rezultatus.
„M. Gorbačiovo vadovaujama Sovietų Sąjungos Vyriausybė, ilgai su Lietuva, kaip atskira valstybe nesutiko net pradėti derybų. Ji vykdė ultimatumo politiką ir reikalavo, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba atšauktų kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą ir pradėtų derėtis su Sovietų Sąjungos Vyriausybe, dėl Lietuvos, kaip Sovietų Sąjungos dalies savarankiškumo, ir santykių su neva suverenia SSRS centrine valdžia sąlygų, su tuo Lietuva sutikti negalėjo“, pabrėžė Nepriklausomybės Akto signataras.
Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinkus Borisą Jelciną ir jam pradėjus įgyvendinti nuo komunistinės SSRS imperijos valdžios nepriklausomą Rusios Federacijos politikos kursą, nuo 1990 m. vidurio vykusios sudėtingos Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos derybos 1991 m. liepos mėnesį buvo sėkmingai užbaigtos ir liepos 29 d. abiejų šalių vadovai, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir B. Jelcinas, Maskvoje pasirašė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį, kuria Rusija pripažino 1918 m. atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos okupacijos 1940 m. paktą ir 1990 m. vėl atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą.
Po 1991 m. sausio 13 d. karinės sovietų agresijos atnaujintos Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos derybos tapo konstruktyvesnės, ir Sovietų Sąjungos pusė atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisių jau nekvestionavo. Tačiau M. Gorbačiovas Lietuvai siūlė derėtis tik dėl konfederacijos santykius su Sovietų Sąjunga nustatančios sutarties.
Po žlugusio 1991 m. rugpjūčio 19 d. pučo Maskvoje, Lietuvos Respublika atgavo tarptautinį diplomatinį pripažinimą. M. Gorbačiovo vadovaujama Sovietų Sąjungos valstybės taryba 1991 m. rugsėjo 6 d. taip pat turėjo oficialiai pripažinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.
„Sudėtingų derybų su Maskva maratono metu valstybės vadovo V. Landsbergio ir jo vadovaujamos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo nekompromisinių nuostatų dėka Lietuvai pavyko išvengti bet kokių priklausomybės ryšių su M. Gorbačiovo reformuoja Sovietų Sąjunga primetimo ir su Rusijos Federacija atkurti tarptautinės teisės principu pagristus valstybinius santykius“, konferencijos metu kalbėjo Č. V. Stankevičius.
