Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dakaro dalyvis Antanas Juknevičius: „Yra vienintelis automobilis, su kuriuo galima varžytis“

Antanas Juknevičius
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Antanas Juknevičius
Šaltinis: 15min
1
A A

Trečiadienį 15min.lt tiesioginėje vaizdo konferencijoje – Dakaro bekelės maratono dalyvis Antanas Juknevičius, prieš kelias dienas sugrįžęs iš Pietų Amerikos. Kartu su Edvardu Duoba jis įveikė daugiau nei 9 tūkst. kilometrų žemyno keliais ir bekelėmis bei užėmė 60 vietą iš 137 startavusių automobilių ekipažų.

VIDEO: 15min.lt konferencijoje – Antanas Juknevičius

– Šiemet turėjote labai daug techninių problemų. Ar buvo tokių „lūžio taškų“, kai po kažkurio gedimo atrodė: „O gal šiemet ir nefinišuosime“?

– Sąžiningai – tokio taško nebuvo. Liūdna, kai laikas eina ir eina ne mūsų ne naudai. Kai remontuojiesi dykumoje, laikas eina, bet kad nesusitvarkysime, tokių klausimų nebuvo. Patys galėjome susitvarkyti viską, vieną kartą teko atvežti detalę, laukėmė šešias valandas.

Nedėkingiausia vieta buvo, kai užpylė vanduo. Kai iš oro filtro išleidome pusantro litro vandens, jau visokių minčių buvo. Bet patyrę esame, nors abejonė buvo, nes esi bejėgis, juk antro variklio nepagimdysi. Keistas jausmas, kai dykumoje mus galėjo sustabdyti vanduo.

Nedėkingiausia vieta buvo, kai užpylė vanduo. Kai iš oro filtro išleidome pusantro litro vandens, jau visokių minčių buvo. Keistas jausmas, kai dykumoje mus galėjo sustabdyti vanduo.

– Koks jausmas tamsoje, viduryje dykumos, stovėti šalia sugedusio automobilio?

– Prie to priprasti sunku. Turi susitvarkyti pats, vežiesi detalių, įrankius, turi žinių. Bet visko sutvarkyti pats negali, nes turėtum vežtis antrą automobilį. Kartais tenka laukti, kol atveš detalę. Stovi, lauki, pro tave visi važiuoja. Bet tu pasitiki savo komanda, žinai, kad jie atvažiuos. Nejauku, bet tai išgyvenama.

– Po vieno iš etapų sklido gandas, kad sulūžus automobilio granatai ir neveikiant telefono ryšiui, užrašėte ant lapelio koordinates, davėte vietiniam berniukui, kuris sulakstė iki finišo ir pranešė mechanikams, kur jus rasti. Ar tai tiesa? Ar tokia situacija išvis įmanoma?

– Tai tiesa. Tik esmė buvo ne ta. Mes turėjome tą granatą, ją pasikeitėme. Bet ryte startuodami mus sustabdė kiti dalyviai, prašė pagalbos. Jie paprašė rakto 17 galvutės, atidavėme jiems tą raktą.

O vakare mums patiems prireikė būtent to rakto. Mes jos neturėjome, kilo panika, esame dykumoje, smėlyje, niekas nestojo, nes sunku pajudėti. Stovime šone, pro tave važiuojantys bijo stoti smėlyje. Tai ir atsitiko taip, kad stovėjome, bet privažiavo su keturračiu vaikinas, jis kalbėjo angliškai, tai paprašėme pagalbos. Jis pasakė, kad gali tiesiai nuvažiuoti į bivaką, tai ir nusiuntėme kolegoms žinutę. Bet kai mūsų komandos nariai atvažiavo, mes jau buvome nuvažiavę, nes motociklininkai mums padėjo.

– Pačiam tai – penktas Dakaras kaip dalyviui, o iš arti matėte jį jau dešimtą kartą. Kaip galėtum juos palyginti? Kaip pakito bendras technikos, dalyvių lygis?

– Keičiasi viskas, keičiamės mes patys. Dakaras keičia žmones, pats Dakaras keičiasi. Tapo labai profesionalus renginys, bet anksčiau jame buvo nemažai vietos avantiūristams, kuria važiavo galvodami „kaip nors įveiksime“. Dabar komandos labai pasiruošusios, labai turtingos.

Dakaras sutraukia pačius geriausius žmones, žinau, kad ir Lietuvos mechanikus kviečia į šias lenktynes, mane patį kvietė irgi. Dabar neturint didelių žinių, nebegali ten sudalyvauti. Mes kažkada važiavome su kuprinėmis ir palapinėmis. Dabar reikalinga didelė patirtis.

Automobiliai tvirtėja, gerėja, gerėja, nuo buvusių prieš penkerius metus automobilių dabartiniai skiriasi kaip diena ir naktis. Būtina žengti žingsnį su naujausiomis technologijomis.

Gal galima būtų patikrinti lenktynininkus, pasodinus juos į vienodus automobilius. Dabar ten daug lemia pinigai. Tai didžiausias šios sporto šakos minusas, jeigu neturi labai daug pinigų, sunku pasiekti rezultatą.

Be mechanikų dabar važiuoti būtų nesąmonė. Dakaras Afrikoje buvo ir sunkesnis, ir lengvesnis, ten daug smėlio. Per smėlį sunku važiuoti, bet jeigu moki – gali judėti greitai, nelaužai automobilio, technika nekentėjo. O dabartinis Dakaras labai akmenuotas, daug akmenų, uolų, tai po dienos ar dviejų pakaba gauna tiek smūgių, kiek per visą Dakarą gaudavo Afrikoje. Turi vežtis labai daug detalių, kad vėl galėtum startuoti.

– Jeigu galėtumėte pakeisti Dakaro lenktynių taisykles, ką keistumėte?

– Tai labai filosofinis klausimas. Aš norėčiau Dakarą grąžinti į Afriką. Nes idėja grąžinti į didžiausią žemyną yra puiki.

Gal galima būtų patikrinti lenktynininkus, pasodinus juos į vienodus automobilius. Dabar ten daug lemia pinigai. Tai didžiausias šios sporto šakos minusas, jeigu neturi labai daug pinigų, sunku pasiekti rezultatą.

– Kiek Dakare svarbus šturmano darbas? Kodėl pats renkatės šturmanus, kurie nėra patyrę kelio knygų šifruotojai, bet geri mechanikai?

– Aš pats gerai išmanau šturmano darbą, galiu patarti ir padėti. Mano šturmanai dabar galėtų su bet kuo važiuoti Dakare, nes turi labai daug patirties. Negali būti ir labai geras vadybininkas, ir šturmanas, ir mechanikas, bet ekipažas turi būti įvairūs, turi padėti nariai vienas kitam.

Pernai važiavome su Vytautu Obolevičiumi, kuris yra vienas geriausių Lietuvos mechanikų, todėl jo indėlis buvo didžiulis. Reikia turėti mišrų ir labai įvairų ekipažą.

– Pagal ką renkatės mechanikus? Ko reikia Dakare dalyvaujančiam mechanikui?

– Ištvermė ir darbo nebijojimas. Yra labai gerų, sterilių mechanikų, juos perkėlus į tas sąlygas, kuriomis reikia dirbti Dakare, sakytų – mes taip nedirbsime. Naktį yra tamsu, pučia vėjas, smėlis, tai darbas ne kiekvienam. Tai darbas žmogui, kuris nebijo kristi po mašina, išsitepti, turi dirbti greitai, naktį.

Tad atlaikyti dvi savaites, kaip šiemet teko mūsų Juozui Čibirui ir Stasiui Graičiūnui,  ne kiekvienam pavyktų. Lietuviai yra vertinami, dirba ir kitose komandose.

Šiandien yra vienintelis automobilis, kuris yra mums įkandamas ir su kuriuo galima ką nors pasiekti. Tai toks pats, kokiu važiavo Benediktas Vanagas. Tai labai brangu, bet tikiuosi, kad pavyks mums susirinkti pinigų ir įsigyti.

– Paties pasiektas geriausias rezultatas šiemet buvo pagerintas. Neatsirado daugiau noro kovoti Dakare ne dėl finišo, bet dėl vietos ir „atkovoti“ prarastas pozicijas?

– Tos ambicijos tikrai yra. Kartelė pasikėlė viena pozicija. Dabar jau geriausias rezultatas yra 24-as, tai kitąmet jau reikia būti bent 23-iam.

Šiandien yra vienintelis automobilis, kuris yra mums įkandamas ir su kuriuo galima ką nors pasiekti. Tai toks pats, kokiu važiavo Benediktas Vanagas. Tai labai brangu, bet tikiuosi, kad pavyks mums susirinkti pinigų ir įsigyti.

– Ar pačiam nekyla minčių išbandyti kitą transporto priemonę Dakare?

– Aš kažkada galvojau apie sunkvežimį. Motociklui aš jau esu per senas, nes su juo turi važiuoti tie, kurie nuo vaikystės pradeda jais važinėti ir baigia karjerą anksti. Keturračiai manęs nedomina visai, o sunkvežimiai man įdomūs.

Mano draugas Artūras Ardavičius atsisėdo į KAMAZ ir buvo trečias. Tokių minčių turėjau, bet vairavimas labai specifinis, reikia patirties. Persijungti nėra lengva, yra ir finansinių aspektų. Bet ten gali važiuoti ir būdamas pensinio amžiaus. Gal palikime tai ateičiai ir gal pamatysite mane prie jo vairo.

Anksčiau sunkvežimiai važiavo ir 200 km./val. Dabar įvesti apribojimai iki 160 km/val. Tokį mamutą sustabdyti labai sunku, todėl pasekmės būna skaudžios.

– Geriausi pilotai greičiau pasiekia finišą net tada, kai jų automobiliai sugenda. Kodėl taip yra?

– Pirmojo dvidešimtuko komandos turi daugiau informacijos, geriau išsistudijuoja atkarpą, turi geodezinių ir kosminių žemėlapių.

Oficialiai tai yra draudžiama, bet jie tikina, kad tai pagalbinė priemonė. Jie tų žemėlapių niekam nerodo, gamyklinės komandos su ta medžiaga važiuoja ir gali ja naudotis, su tuo nelabai kovojama. Vairuotojai nedaužo mašinų, nors pasitaiko klaidų ir didiesiems, šiemet sudaužė savo automobilius ne vienas lyderis. Kitos komandos taip lėkti negali.

– Kokia Dakaro virtuvė? Ką valgote, geriate? Kur miegate?

– Karinė virtuvė įrengiama, palapinėje dirba didžiulė komanda, nes reikia pamaitinti didžiulį kiekį žmonių, maisto gausi visada. Nesakau, kad tas maistas visada labai mielas, bet nėra blogas, turint omeny, kad pagamintas lauko sąlygomis.

Italai, prancūzai atsiveža vyno, mes – degtinės ar samanės. Bet darbo tiek ir nuovargis toks, kad alkoholio nebereikia.

Pasirinkimo didelio nėra, bet makaronų gausi visada. Gamyklinės komandos turi savo virėjus. Kai važiuojame su „Astanos“ komanda, tai jie vežasi savo virėją, gamina atskirai kiekvienam vairuotojui.

– Kokias atsipalaidavimo priemones naudojate Dakare?

– Alkoholis nėra uždraustas, jei nori – gali vartoti. Italai, prancūzai atsiveža vyno, mes – degtinės ar samanės. Bet darbo tiek ir nuovargis toks, kad alkoholio nebereikia.

Bet jeigu kažkas jau baigė savo varžybas, sudaužė automobilį ir tik stebi Dakarą, tai jie tikrai sėdi ilgai, trukdo kitiems normaliai gyventi.

Bet pravažiavimai dideli, keli šimtai kilometrų mažiausiai, tai turi persikelti viską kaskart, ryte surenka, vakare jau kitoje vietoje esi.

Dakaras nėra atostogos, tai sunkus darbas. Žinoma, tai didžiulis nuotykis, bet laiko atostogauti ten nėra.

– Lietuviškos pavardės užsieniečiams sudėtingos. Kaip jus vadina kiti Dakaro dalyviai?

– Užsieniečiams mūsų pavardės labai sudėtingos, ypač kai ant podiumo pristato, pats nesupranti, bet jau pripratome. Pravardžių nelabai turėjome, pas mus to nėra.

– Kaip atsirado pavadinimas „Mebar“? Koks tai automobilis? Dakaro rezultatų sistemoje tiek prie jūsų, tiek prie Benedikto mašinos buvo tas pats užrašas: „Toyota“, bet automobiliai juk radikaliai skiriasi?

– Benedikto „Toyota“ pagaminta palaikant gamyklos „Toyota“ sporto departamentui. Ten kosminės technologijos, nėra nieko, kas būtų susiję su to paties pavadinimo gatvėmis važinėjančiais automobiliais. Mūsų atveju registravome kaip „Toyota Hilux“, bet tai senas variantas – 1989 metų, variklį įsidėjome „Lexus“, nusipirkome už 3 tūkst. Lt (nepilną tūkstantį eurų).

Tai mūsų pačių sukurtas automobilis, galvoji ne tik apie estetiką, bet ir tinkamą jo darbą. Yra taisyklės, pagal kurias paskui tikrinamas automobilis, todėl rizikinga patiems gaminti. Nes prieš kiekvienas varžybas kažkam neleidžiama startuoti dėl to. Šis automobilis per silpnas Dakarui.

– Kaip komanda žino, kiek ir kokių atsarginių dalių pasiimti į Dakarą?

– Dalių vežamės visada daugiau, nors būna, kad suklysta mechanikai, paima kai kurių detalių per mažai. Gerai, jeigu sutampa automobiliai, gali pasibelsti pas kolegas ir jeigu nepadės pažintys ir draugai, tai padės pinigai. Mums taip buvo pernai.

Bet kartais dėl tų skaičiavimų gali ir baigti savo važiavimą Dakare. Mūsų silpnoji grandis – pusašiai ir granatos. Jeigu važiuotume vėl su tuo automobiliu, granatą reikia pakeisti, įdėti sportinę. Amortizatorių šakių turi turėti daug. Yra tam tikros dalys, kurių vežamės daug, kai kurių nesiveži iš viso. Tą žinome ir mes, ir mechanikai.

– Kas laukia mašinos po Dakaro? Ar joje lieka sveikų dalių?

– Po bet kurių lenktynių, taip pat ir Dakaro, automobilis yra visiškai išrenkamas ir vėl surenkamas. Tai didelės apimties darbas. Tai dideli kaštai, bet be šito automobilių sporte neturėsi patikimumo.

– Paprastas žmogus sugalvoja važiuoti į Dakarą. Nuo ko jam pradėti?

– Reikia manęs neišleisti iš šitos redakcijos, galėčiau padėti ir suteikti daug žinių. Kasmet po Dakaro susiranda mane ir Benediktą žmonės, klausinėja, ko reikia važiuojant Dakare. Vienus išgąsdina finansai, kiti turi pinigų, bet dirbti reikia pradėti labai anksti, reikia galvoti, kuo važiuoti, su kuo važiuosi. Visa tai sudėjus dažnai pagalvoja, kad gal geriau užsiimsiu tuo, ką dabar darau.

Jeigu kažkas iš 15min.lt sugalvos važiuoti, labai džiaugsiuos, kaip ir džiaugiuosi, kai daugiau lietuvių nori važiuoti Dakare.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min