– Į VSD vadovus pateikėte pulkininko Dariaus Jauniškio kandidatūrą. Kodėl, Prezidente, išsirinkote būtent šį asmenį?
– Pirmiausia yra objektyvios priežastys, dėl ko reikia patyrusio žmogaus – tiek žvalgybos, tiek kituose frontuose. Reikia žmogaus, gebančio priimti sprendimus, turinčio lyderystės patirtį, nes geopolitinė situacija sudėtinga. Grėsmės aplink Lietuvą platesnės ir didesnės. Todėl būtina, kad tokia institucija, kaip VSD, dirbtų gerokai efektyviau, neliktų tik procesų stebėtoja, o visiškai vykdytų Žvalgybos įstatymą, kuriame numatyta ne tik stebėti, rinkti, bet ir šalinti įvairias grėsmes bei pavojus. Taigi reikia naujo, tvirto vadovo, pasiryžusio vykdyti pareigą, mylinčio tėvynę. Manau, kad parinktas kaip tik toks kandidatas.
Reikalingas naujas požiūris, naujas vadovavimo stilius ir gebėjimas prisiimti realią atsakomybę už darbo rezultatus. Stebėtojų nebereikia
– Užsiminėte apie geopolitinę situaciją. Ateina naujas vadovas. Galbūt šiek tiek keisis ir tikslai, keliami VSD?
– Be jokios abejonės. Mes turime gerai suformuluotą Žvalgybos įstatymą, kuriame numatyta prognozuoti, nustatyti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančias Lietuvai. Kol kas matėme tik stebėjimą, didelio kiekio pažymų rašymą ir nusišalinimą nuo grėsmių prevencijos ir šalinimo. Reikalingas naujas požiūris, naujas vadovavimo stilius ir gebėjimas prisiimti realią atsakomybę už darbo rezultatus. Stebėtojų nebereikia.
– Šią savaitę Lietuva atsisveikino su dviem iškiliais politikais, Nepriklausomybės Akto signatarais Algirdu Patacku ir Romualdu Ozolu. Kokie jie išliks jūsų atmintyje? Kokius jų darbus ir nuopelnus Lietuvos valstybei prisiminsite?
– Su šiais dviem žymiais mūsų politikais susitikau gal kiek vėliau, jau tapusi prezidente. Turėjau garbės ir progos su jais bendrauti. Be abejo, juos pažinau jau kitokius, ne Sąjūdžio laikotarpiu. Bet man šie žmonės skirtingai simbolizavo (jie, be abejo, buvo skirtingi) valstybės kūrimą, orios, savimi pasitikinčios ir savarankiškos Lietuvos kūrimą. Tokią Lietuvą jie matė, tokios tikėjosi ir tokią kūrė. Ši Sąjūdžio karta turėjo labai aiškią Lietuvos viziją. Jų įžvalgos, jų nuoseklus darbas po truputį tampa mūsų garbingos Lietuvos istorijos dalimi. Ką tik atšventėme dvidešimtpenkmetį.
Galiu pasakyti, kad jų gyvenimas ir tikėjimas Lietuva įkvėps mus visus ir ypač – jauną politikų kartą. Dabar matome, kaip po truputį keičiasi Sąjūdžio politikų karta. Su jais atsisveikiname, o jų kurta Lietuva išlieka kaip labai vertingas palikimas, kurį tikrai įvertina ir kuriuo dar ilgai naudosis ateinančios politikų kartos. Taip, tai labai liūdna. Bet turbūt tai – neišvengiama. Svarbiausia, kad Lietuva išlieka laisva, ori, nepriklausoma. Būtent tokia, kokios siekė šie žmonės.
