Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nusikaltėlio išpažintis: „Laiškas mano aukoms...“

Prezidentė Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Amatų mokymo centre
LR Prezidento kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotr. / Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ žvakelės
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Vasario 22 dieną Europoje minima nusikaltimo aukų rėmimo diena. Pasaulyje, kuriame egzistuoja aukos egzistuoja ir žmonės, paverčiantys kitus aukomis. Šią dieną kviečiame skaityti nuteistojo laišką, skirtą jo aukoms ir visiems, kurie svarsto, kaip nutinka, kad žmonės tampa tais, kurie nusikalsta prieš kitus.

Pradėsiu nuo to, kad tai nebe pasikartos. Žinau, kad sunku tuo patikėti, kai šitai sako du kartus teistas žmogus, tačiau vis tiek sakau. Man nereikia, kad dabar manimi patikėtumėte, svarbiausia, kad aš pats tai žinau, o kitiems įrodyti dar turiu laiko.

Kai galvoju apie žmones, kurie nukentėjo nuo mano nusikaltimų pirmiausia galvoju apie moteris, kurios dirbo apiplėštose parduotuvėse. Apie baimę, kurią patyrė dėl savo gyvybės, apie bejėgiškumą, nerimą, paniką, kurią joms sukėlė mano veiksmai. Apie košmarus, nesaugumą, stresą, kuriuos joms vėl ir vėl tekdavo išgyventi, nepasitikėjimą žmonėmis, kurį pasėjau negalvodamas apie jas.

Aš atsiprašau, kad mano pasirinkimas pakeitė jūsų gyvenimą į blogąją pusę, kad apiplėšiau ne tik tą parduotuvę, kad apiplėšiau jus kiekvieną.

Nieko nekeičia mano žinojimas, jog ginklas buvo netikras ar faktas, jog niekada fiziškai jų nenuskriaudžiau.

Aš atsiprašau, kad mano pasirinkimas pakeitė jūsų gyvenimą į blogąją pusę, kad apiplėšiau ne tik tą parduotuvę, kad apiplėšiau jus kiekvieną.

Net atlikus skirtą bausmę man vis dar labai gaila ir gaila bus visada.

Turiu būti sąžiningas ir pasakyti, kad apie jus tuo metu net nemąsčiau, kad man terūpėjo brangenybės, nemačiau jūsų veidų, emocijų, man tebuvo svarbu, kad paklustumėt ir nešauktumėt. Jei būčiau iš tiesų jus matęs galbūt būčiau sustojęs jau tada.

Atsiprašau ir dėkoju jums. Ypač tai moteriai, kurią sutikau savo teismo metu, tai aukai, kurią iš tiesų išgirdau, tai kurios veidas taip giliai įsirėžė į atmintį, kad dienų dienas nepamiršau jos akių ir žodžių. Ačiū už tai, kad leidot atsiprašyti, kad atleidot, kad papasakojot kas tądien vyko jūsų gyvenime.

Man buvo baisu klausytis, jog vos prieš kelias valandas sužinojot, kad jūsų sūnui diagnozuotas vėžys, o kai užgriuvom mes jūs jutot realią grėsmę savo pačios gyvybei. Susitikimas su jumis užtvirtino tai, ką jau buvau nusprendęs – daugiau niekada. Aš niekuomet daugiau nesirinksiu šito kelio.

Kai galvoju apie savo nusikaltimo aukas galvoju apie savo tėtį ir sesę. Galvoju apie jų bandymą suprasti kas gi man nutiko, kad pasirinkau kelią, kuriuo niekas niekada nėjo mūsų šeimoje. Apie tėčio pastangas ir tikėjimą manimi, apie nusivylimus, kuriuos kantriai iškęsdavo, apie vis naujas ir naujas progas pasitaisyti. Apiplėšiau ir jus. Paėmiau viską ką man davėt – palaikymą, pasitikėjimą, meilę, rūpestį ir ištaškiau kur papuolė. Aš gailiuosi ir viliuosi, jog dar užteks laiko jums parodyti, kad ta dovanota meilė ir rūpestis nedingo negrįžtamai, vis dar galiu juos jums grąžinti.

Man 30, esu du kartus teistas, turiu milžinišką skolą, kurią turėsiu grąžinti sąžiningai uždirbtais pinigais, turiu įskaudintą šeimą, kurios pasitikėjimą reikia susigražinti, turiu „kalinio“ spaudą, kurį man reiks nešioti su visomis nuostatomis, kurias jis slepia.

Auka, kurios šioje situacijoje man gaila mažiausiai esu aš.

Esu auka savo paties elgesio, nes dabar turiu praeitį ir naštą, kurią turėsiu vilkti visą likusį savo gyvenimą. Man trisdešimt, esu du kartus teistas, turiu milžinišką skolą, kurią turėsiu grąžinti sąžiningai uždirbtais pinigais, turiu įskaudintą šeimą, kurios pasitikėjimą reikia susigražinti, turiu „kalinio“ spaudą, kurį man reiks nešioti su visomis nuostatomis, kurias jis slepia. O dar visa tai ko neturiu...

Apiplėšiau pats save, nes neturiu šeimos, kurios taip norėčiau, vaikų, kuriuos galėčiau auginti, neturiu artimo žmogaus šalia, nes ji neišlaukė. Ir gerai, visai dėl to nepykstu, viską suprantu, ji ir neturėjo atlikti bausmės dėl mano nusikaltimo.

Nenoriu teisintis dėl blogų sprendimų, kuriuos priėmiau, dėl visko galiu tik atsiprašyti. Visgi noriu pasakyti, kad negimiau toks. Augau darnioje šeimoje, drauge su mama, tėčiu ir sese. Gyvenome ne prabangiai, bet aprūpinti, man visko užteko. Kai buvau keturiolikos mirė mano mama. Tai sakau ne tam, kad manęs gailėtumėt, man atrodo, kad būtent gailestis man pakenkė labiausiai. Mamai mirus tėtis dirbo turguj, išvažiuodavo naktį, grįždavo popiet, nežinodavo einu ar neinu į mokyklą, su kokiais draugais leidžiu laiką.

Mokytojai manęs gailėjo, gailėjo našlio likusio su dviem vaikais, nepasakojo apie pasikeitusį elgesį, suprastėjusius pažymius, vyresnius draugus. Nebebuvo mamos ir niekas neidavo į susirinkimus, neskambindavo auklėtojai paklausti kaip man sekasi.

Atsirado daug laisvės, prastų draugų, gatvės, alkoholio... Pirmą kartą sėdau būdamas devyniolikos, už tai, kad su draugais apiplėšėm pora girtų vyriškių prie barų. Išėjau po trejų metų, 2008 metais, tais pačiais, kai prasidėjo krizė. Tėtis neteko darbo statybose, kur tuo metu dirbo, jam vis nepavykdavo susirasti naujo. Galiu pasakyti, kad darbdaviams tikrai nereikėjo ir 22 metų teisto jaunuolio be išsilavinimo ir darbinės patirties. Pusę metų gyvenau pas tėtį, kasdien mačiau, kaip jam sunku be darbo, kaip stengiasi man nepriekaištauti, grauždavau save, kad nerandu darbo, kad niekam manęs tokio nereikia, kad esu našta savo šeimai.

Tuo laiku užsienis atrodė kaip svajonė, kaip nauja galimybė padėti sau, pagaliau atsilyginti už viską artimiesiems. Tereikėjo šiek tiek pinigų kelionei ir pirmajam mėnesiui Anglijoje. Skolintis neturėjau iš ko, bet turėjau „draugų“, kurie pasiūlė drauge apiplėšti porą juvelyrinių. Tai neatrodė gera mintis, bet perkalbėjau save, įtikinau, kad reikia ir tuomet viskas bus baigta. Vienas lombardas, antras... sekėsi, jei šis žodis tinka situacijai. Trečiajame kasininkę apėmė panika, ji neklausė, nesiorientavo, šaukė, kėlė pavojų. Negalėjau jai trenkti, žinojau, kad reikia jai trenkti, nutildyti, bet negalėjau ir viskas. Pabėgom tuščiomis.

Išvažiavau. Jau po kelių mėnesių dirbdamas užsienyje, sužinojau, kad paskelbta mano paieška, kad bendrai suimti. Aš užsienyje pragyvenau ketverius metus. Toks gyvenimas yra nelaisvė laisvėje, nes žinojau, kad bausmė prisivys, žinojau, kad teks atsakyti. Norėjau to, bijojau to. Atrodydavo, kad turiu grįžti, pasiduoti atsėdėti, kitaip vis tiek negalėsiu gyventi. Bijojau, kartais pavykdavo užsimiršti, apsimesti, kad nieko nevyksta, kad šitas gyvenimas yra tikras ir nieko neliko šešėly.

Nesukūriau šeimos su moterimi, kurią mylėjau, kuri buvo gera ir kantri, kuri žinojo. Apiplėšiau ir ją, nes trejus metus ji gyveno mano nerimu, planais ir svarstymais, svajonėmis ir pažadais. Dabar galvoju, kad jau tada atlikinėjau savo bausmę ir ji buvo sunkesnė nei tikrasis sėdėjimas už grotų.

Man viskas baigiasi ir prasideda dabar. Norėčiau, kad žmonės, kurie nukentėjo nuo mano veiksmų, irgi galėtų tai palikti praeity. Aš labai apgailestauju. Atsiprašau, nors negaliu ištaisyti, galiu tik pažadėti kad tai nesikartos, nuo manęs daugiau niekas nenukentės, įskaitant ir mane patį.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Caritas
Parašykite atsiliepimą apie 15min