Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 29d. 20:58

„Dangaus virusu“ užsikrėtęs Aidas Mozūra: kad tik niekas neatimtų sparnų

 Aidas Mozūra
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Aidas Mozūra
Diena, kai aplankėme molėtiškį Aidą Mozūrą, buvo pati netinkamiausia skraidyti – dangų niaukė sunkūs debesys ir arba lijo, arba labai smarkiai lijo. O kur dar stiprokas vėjas. Tad pakilti Aido skraidykle galimybių nebuvo, bet vien pokalbis su šituo skraidymą įsimylėjusiu vyru įkvėpė noro grįžti ir pamėginti. Net jeigu aukštis gąsdina.

Aidas mus pasitinka savo automobiliu ties posūkiu iš pagrindinio kelio ir rodo kelią link jo tėvų ir sesers sodybos Batėnų kaime.

Ten ir Aido angaras su skraidykle.

Naujausias jo kūrinys – lėktuvas tądien buvo Utenos aerodrome.

Svarbu – neatimtų sparnų

Paklaustas, ar sena jo aistra skraidyti, Aidas juokiasi – sako, prieš kokius 20 metų pradėjo.

Jis atviras: „Buvo daug alkoholio mano gyvenime, bet pridaviau butelius ir nusipirkau lėktuvą. Baigėsi visi gėrimai. Svarbiausia – dabar niekas neatimtų sparnų. Čia kaip narkotikas, liga, priklausomybė. Kartais kiti manęs klausia – tau įdomu skraidyti? O man ne tai, kad įdomu, man reikia.“

Paskraidai bent penkias minutes ir jau gerai. Taip apie šį pomėgį, tapusį gyvenimo, nors ir ne pragyvenimo, šaltiniu, kalba Aidas.

Asmeninio archyvo nuotr./Aidas Mozūra ir jo akimirkos danguje bei ant žemės
Asmeninio archyvo nuotr./Aidas Mozūra ir jo akimirkos danguje bei ant žemės

Viskas prasidėjo, kai Aidui tebuvo treji.

Tėvas nupirko žaislinį lėktuvėlį, kurį Aidas sako prisimenąs iki šiol, nors kitų žaislų ne:

„Tai buvo kiečiausias mano žaislas. Be ratų, be stiklų. Kai lėktuvai kaime praskrisdavo, visiems mojuodavau. Tokia ir buvo svajonė.

Paskui atsirado modeliukai, klijuoti lėktuvėliai, lenkiški žurnalai, kur irgi galima buvo klijuoti lėktuvus. Nežinau kodėl, bet man vien lėktuvai rūpėjo. Kai vaikas buvau, tai rūpėjo kuo aukščiau užlipti, kuo toliau nušokti. Su dviračiu man važinėti neįdomu būdavo, reikėjo pašokinėti, paskraidyti. Iki kokio 30-mečio svajonė tebuvo svajone.“

„Dabar jau skraidysiu“

Darbas, niekaip nesusijęs su skraidymu, alkoholis – tokia ta kasdienybė buvo.

Bet radęs savyje jėgų, padedamas artimųjų Aidas savo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.

„Tada pasakiau – dabar jau skraidysiu“, – prisimena jis ir šypsosi – juk neišmoksi skraidyti pats, kaip kokiu dviračiu važiuoti.

Ėmęs domėtis, ieškoti informacijos, iš pat pradžių Aidas susidomėjo motoskraidyklėmis.

„Buvau pats savadarbę skraidyklę pasidaręs. Mama nusipirko aliumininius karnizus, o aš radau jiems pritaikymą – pasigaminau tą skraidyklę, celofanu aptempiau. Žinoma, dabar kai pagalvoju, geras durnius buvau. Užteko proto nuo tokio aukšto skardžio nušokti.

Kaip koks katinas iš animacinio filmuko – šokau skristi ir kritau žemyn. Skridau gal pusę sekundės, bet buvo gerai“, – šypsena nedingsta nuo Aido veido, kai pasakoja apie pirmuosius, rizikingus bandymus kilti.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Skraidyklė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Skraidyklė

Dabar prisipažįsta, kad nė už ką taip nebedarytų ir kitiems neleistų.

Rinko metalo laužą

Tais laikais savadarbė skraidyklė, anot vyro, kainuodavo apie 5 tūkst. litų – tai buvę „kosminiai“ pinigai.

Jis sako ir metalo laužą rinkęs, ir mišką valęs, bet per metus surinko reikalingą sumą.

Kaip koks katinas iš animacinio filmuko – šokau skristi ir kritau žemyn. Skridau gal pusę sekundės, bet buvo gerai.

„Nusipirkau vienvietę skraidyklę – pardavė kaip gerą, bet paaiškėjo, kad iš jos nieko ten nebuvo. Nusivežiau į Uteną, nes ten radau, kas moko skraidyti. Pats jau bandžiau pasivažinėti kieme, gerai, kad proto užteko nebandyti kilti, nors minčių būdavo – pakilsiu ir anoj pievoj nusileisiu, būtų nežinia kaip pasibaigę. Utenoje pasižiūrėjo, pabandė ir pasakė, kad su mano ta skraidykle nekas.

Asmeninio archyvo nuotr./Aidas Mozūra ir jo akimirkos danguje bei ant žemės
Asmeninio archyvo nuotr./Aidas Mozūra ir jo akimirkos danguje bei ant žemės

Važiavau namo ir galvojau, kad nieko štai neišėjo, tai imsiu ir prisigersiu. Parvažiavau, užėjau į parduotuvę, bet kažkaip nusipirkau šaltos kokakolos. „Rytoj atsikelsiu ir tada prisigersiu.“ O iš ryto skambina iš Utenos ir klausia, ar man viskas gerai, nes vyrai ten, pasirodo, labai išgyveno, kad neaiškus išvažiavau.

Tai ir išliejau, kad skraidyklė neskrenda, viskas blogai. Išvadino mane durniumi, nes ir ne tokius grabus pakelia. Na ką, sutvarkė tą skraidyklę, atskraidžiau su ja gal penkerius metus. Dabar mano toks pamąstymas – kad ir kaip blogai, pasigersiu, ale rytoj. O atsikeli ir viskas kitaip“, – apie savo motyvaciją gyventi kitaip, gyventi blaiviai paprastai pasakoja Aidas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Skraidyklė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Skraidyklė

Tada atrodė, prisimena vyras, užteks tokios skraidyklės, bet paskui atsirado noro skristi kartu su žmona, tad nusipirko dvivietę.

Po kurio laiko ir pastaroji pasirodė per silpna, tad dabar jau stovi geresnė.

Parasparnis – žiemai

Skraidyklės, lėktuvai Lietuvoje į dangų kyla tik šiltuoju sezonu, o štai parasparniai orų nepaiso.

„Aš parasparniais nei ruošiausi skraidyti, nei ką, bet apetitas atsiranda bevalgant. Būdavo, vasarą skraidai, o ką žiemą? Iš pradžių savaeigiai, bet jiems reikia išvilktuvo, daug rūpesčio, tai tada pagalvojau apie motorinį. Nusipirkau, atvežė į namus. O kur išmokti? Kainos didelės, važinėti kažkur... Bet internetas juk visagalis, tik buvo visko – ir kojos lūžo...

Dabar mano toks pamąstymas – kad ir kaip blogai, pasigersiu, ale rytoj. O atsikeli ir viskas kitaip.

Man dar nieko, vienas toks prašė pamokyti su skraidykle skristi, tai sakiau palaukti tris dienas ir pamokysiu, bet ne, skambino kitą dieną ir prašė skraidyklę paremontuoti. Pasižiūrėjo internete ir pamėgino. Gerai, kad nors pats sveikas liko“, – tokios tos patirtys ir paties, ir kitų.

Vienam nelabai įdomu skraidyti, tad po kurio laiko prisidėjo dar du vyrai – broliai, tad jau trise kildavo, tada dar du. Savi, pažįstami, sako Aidas.

Dabar Molėtuose susirinko net 17 aistrą skrydžiams jaučiančių žmonių.

Asmeninio archyvo nuotr./Aidas Mozūra
Asmeninio archyvo nuotr./Aidas Mozūra

„Atvažiuoja iš Vilniaus, Kauno, skraido ir trys merginos. Nėra nė vieno klubo Lietuvoje, kur ir merginos skraidytų. Su bemotoriais skraido daug moterų, bet ne su motorizuotais. Panešti variklį nėra lengva, apie 45 kg šiaip...

Merginoms išrenkame lengvesnius varikliukus, bet maniškis tai sveria 45 kg. Bet ir trauka kitokia, 35 arklio galių. Gazo jeigu duodi, tai leki. Jeigu įsipili 5 litrus degalų, tai dar paeini, jeigu 6 – nebeatsistoji. Bet valandai paskraidyti užtenka“, – pasakoja Aidas.

Verslo iš skraidymo Aidas sako nedarantis, tačiau jeigu kas susidomi, atvažiuoja, paprašo, mielai paskraidina.

Dar ir įvairiomis progomis, per bernvakarius ar mergvakarius, tarkim.

Šiaip neapsimoka, pripažįsta, nes tam reikėtų skirti visą savo laiką.

Pirma dangaus, tik tada kitoks virusas

Atvažiuoja žmonės, kurie lyg nori mokytis skraidyti, bet nėra tikri.

Tai jiems jau yra paruoštas toks išbandymas – patraukia lyg aitvarą pririštą virve.

Viena mergina po tokio pamėginimo pasakė: „Dabar manęs neatsikratysit!“ ir tai esą buvo ženklas tokį išmėginimą taikyti visiems.

Bet pirmiausia atėjo mūsų virusas, o tik tada tas kovidas. Mes pirmi sugalvojome, tikrai nenukopijavome.

O kas tas „Dangaus virusas“? Pasirodo, kolegos iš Vilniaus vis įkalbinėjo steigti klubą. O jeigu bus klubas, jam reikia pavadinimo.

Aidas juokiasi, kad pirmiausia kalba sukosi apie tai, jog visi jie yra savotiški ligoniai, sergantys dangaus liga.

„Iš to ir atėjo tas virusas. Bet pirmiausia atėjo mūsų virusas, o tik tada tas kovidas. Mes pirmi sugalvojome, tikrai nenukopijavome. Mums sakė sugalvoti kokį originalesnį pavadinimą, nes jau tie vanagai visokie nusibodę. Tai va ir sugalvojom, kaip sakau, čia net ne pavadinimas, čia mūsų diagnozė“, – pasakoja Aidas.

Jo teigimu, išties tai kaip virusas – kas ateina, pabando, tas niekur nebenori išeiti.

Važinėja iš Utenos, Vilniaus, nors esą ir ten yra galinčių kilti kartu.

Bet skraidymo entuziastai vis tiek važiuoja į Molėtus, nes, kaip sako, „čia įdomiau“.

O ir molėtiškiai mielai užsiima su kiekvienu, kuris pas juos atvažiuoja ir dega šita aistra.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./ Aidas Mozūra
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./ Aidas Mozūra

Anot Aido, skraidyti svarbiausia saugiai – pasirinkti tinkamas oro sąlygas, vengti vėjų.

Nauja aistra – raudona

Dabar jis neslepia turįs naują aistrą – raudoną, ryškią. Tai nedidelis lėktuvas.

Aidas sako, kad kilo mintis tokį turėti, tad padedamas tėvo nusipirko.

Kaip dabar prisimena, gražus pažiūrėti jis nebuvo, bet per metus tapo lyg naujas.

Asmeninio archyvo nuotr./Aido lėktuvas
Asmeninio archyvo nuotr./Aido lėktuvas

„Nei ten man reikėjo to lėktuvo, kad tik pakonstruoti, – sako Aidas. – Daug darbo įdėjau, metus tvarkiau. Bet kaip naujas išėjo, o už pusę kainos, kurią reikėtų už naują sumokėti. Galvojau, kad daug nusimanau apie tokius darbus, o pasirodė, kad dar daug nežinau.

Buvo atvažiavę žymūs konstruktoriai, atkalbinėjo mane, kai pasakiau, kad kabiną gaminsiu pats ir dar iš stiklo audinio, nieko nebus, čia tik gamykloje padaro, siūlė rinktis skardą. Sakė – nepadarysi. Gerai, pažiūrėsim! Po dviejų mėnesių nusiunčiau nuotraukas.“

Dabar, kai lėktuvą pamato patyrę specialistai, Aidas dažnai girdi nuostabos šūksnius.

„Išėjo gana linksmas lėktuvas. Reikėjo valdymą perdaryti, maniau, kad nepataikysiu, reikės perdaryti. Nuvežiau į Utenos aerodromą, praskrido ir pasakė – nėra prie ko prisikabinti“, – Aido balse skamba šioks toks pasididžiavimas.

Šiuo metu tvarkomi paskutiniai dokumentai įregistruoti šį lėktuvą.

O kilti juo Aidas galės ir iš kiemo – sako, kad turimo 150 metrų pakilimo tako jam užtenka.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min