Jau vaikystėje Danilas mieliau rinkdavosi berniukų kompaniją, žaisdavo su mašinėlėm, o laikui bėgant suprato, kad jį traukia merginos. Vaikinas teigia, kad paauglystėje prasidėjo didžiausi sunkumai. Negalėdamas suvokti savo būsenos, jis puolė į depresiją, norėjo mesti mokyklą ir nebematė gyvenimo prasmės.
Danilas ilgą laiką neišdrįso būti savimi, nes bijojo neigiamos visuomenės reakcijos. Tačiau pradėjęs ilgą tranzicijos kelią, vaikinas sulaukė palaikymo tiek iš artimųjų bei draugų, tiek iš nepažįstamųjų. Vaikinas stebisi, kad niekada nesulaukė neigiamų komentarų ar patyčių. Vienintelis žmogus, kuris nuo jo nusisuko, buvo tėtis.
Danilas prisipažįsta, kad anksčiau tiek jis, tiek jo mama buvo homofobai ir transfobai. Tačiau šiandien didžiausio palaikymo vaikinas sulaukia būtent iš jos. Iš pradžių maniusi, kad sūnaus translytiškumas tėra laikinumas, šiandien mama yra didžiausias Danilo ramstis ir įkvėpimas.
Danilas negali suprasti, kodėl visuomenėje vyrauja nuomonė, kad translytiškumas yra pasirinkimas. Anot jo, translyčiams yra tik du pasirinkimo keliai: arba būti tuo, kuo nori būti ir gyventi laimingai, arba visą likusį gyvenimą kentėti suvokiant, kad esi ne savo kūne.
Nors gyvendamas Lietuvoje Danilas jaučiasi laimingas, tačiau pripažįsta, kad translyčiai asmenys nuolat susiduria su sunkumais. Vaikinas teigia, kad sudėtingiausia gauti translytiškumo diagnozę bei pasikeisti asmens tapatybės dokumentus.
Lietuvoje iki šiol nėra priimtų teisės aktų, kurie reglamentuotų lyties keitimo tvarką. Sveikatos apsaugos ir Teisingumo ministerijos yra įpareigotos iki 2017 metų rugsėjo 1 dienos parengti teisės aktų projektus, kurie nustatytų dokumentų keitimo tvarką translyčiams asmenims. Šiuo metu translyčiai asmenys nuolat susiduria su sunkumais gaunant naujus asmens tapatybės dokumentus ir yra priversti kreiptis į teismą dėl savo lyties pripažinimo.
