Susikrimtęs lietuvis prašė neatskleisti savo ir draugės tapatybių, tačiau noriai papasakojo, kokį košmarą išgyveno Škotijos ligoninėse. Pateikiame jo pasakojimą.
„Sužinoję, kad mano draugė laukiasi, tiesiog tryškome džiaugsmu. Gal ir blogai padarėme, kad visiems apie tai pranešėme, juk sakoma, kad iki trijų mėnesių geriau niekam nesakyti. Viskas buvo gerai iki dvyliktos nėštumo savaitės, kuomet apsilankėme poliklinikoje atlikti pirmosios echoskopijos procedūros.
Džiugi diena apkarto
Procedūrą atlikdama gydytoja, pažiūrėjusi į mane paklausė, kiek savaičių mūsų kūdikiui, atsakius, kad dvylika, ji nustatė keistą veido išraišką. Įprastai škotai visada šypsosi (nors neaišku, ar nuoširdžiai), tad ta mimika mane nustebino. Tuomet ekrane ji pradėjo matuoti kūdikį, tačiau aš dar nieko blogo neįtariau, nes tai gydytojų darbas. Baigusi procedūrą gydytoja paklausė, ar norėsime nuotraukos, ir davė vieną iš atspausdintų.
Paklausus, kas nutiko ir kodėl mums reikės tą daryti, ji atsakė: „Man labai gaila, bet tai – ne jūsų kūdikis.“
Pildydama dokumentus procedūrą atlikusi medikė pasakė, kad mums reikės vykti į kitą miestą tyrimams ir nedelsiant. Paklausus, kas nutiko ir kodėl mums reikės tą daryti, ji atsakė: „Man labai gaila, bet tai – ne jūsų kūdikis.“
Nieko nesupratau, tad paklausiau, ką ji turi omenyje. Pasakė, kad pagal dydį kūdikis mirė įsčiose sulaukęs 8 savaičių, jo širdelė nebeplaka. Nesupratome, kodėl ji davė mums mirusio kūdikio nuotrauką, tad grąžinome ją atgal.
Su drauge negalėjome vienas kitam pasakyti nė žodžio, mačiau, kaip jai skaudu, ji matė, kad man – taip pat. Kalbėjomės apie bet ką, tik ne tą siaubingą naujieną. Akušerė paskambino į kitą ligoninę ir paaiškinusi situaciją pranešė, kad mes netrukus atvyksime. Nuvažiavome ten savo automobiliu apie 12 valandą dienos. Mus pasitiko studentė ir palydėjusi į laukiamąjį pranešė, kad tuoj ateis akušerė ir apžiūrės draugę.
Gydytoja sugebėjo pasirodyti mums pralaukus valandą. Atėjusi su ligos istorija rankose pareiškė užuojautą ir pradėjo klausinėti. Klausė, ar draugė nekraujuoja, ar nejaučia spazmų, ar taip jai yra nutikę anksčiau, ar yra kam nors alergiška, ar yra operuota su narkoze, koks jos kraujo spaudimas ir panašiai. Turbūt tai normalu, nes jai rengėsi atlikti kūdikio pašalinimo operaciją.
Paklausus, nuo ko galėjo mirti vaikas, mums atsakė, kad persileidimą patiria 1 iš 5 moterų. Tačiau mano draugei taip nenutiko, kūdikis mirė viduje, o pasiteiravus, kodėl organizmas jo nepašalino, kaip svetimkūnio, gydytoja atsakė, kad iki šiol medikai šio reiškinio priežasčių neišsiaiškino, tačiau tokia situacija, esą, normali.
Gydytojai paklausus, kokiu būdu norėtume atlikti išvalymą, pasirinkome operaciją su pilna narkoze. Prieš ją buvo liepta nieko nevalgyti ir iš ryto išgerti dvi tabletes kas valandą. Jai išėjus atnešti tų dviejų tablečių laukėme dar valandą.
Laukė tol, kol kūdikio pašalinimo operacijos nebereikėjo
Išvažiavome namo prislėgti ir šokiruoti, abiejų akys buvo pilnos ašarų ir širdis plūdo krauju, tačiau to neparodėme, susitarėme vienas kito neguosti, kad nebūtų dar sunkiau.
Nesupratome, kodėl ji davė mums mirusio kūdikio nuotrauką, tad grąžinome ją atgal.
Kitą rytą draugė išgėrė vaistus ir buvome ligoninėje truputį po 7 valandos ryto, operacija turėjo vykti pusę 9. Ilgai nelaukus atėjo ta pati akušerė ir laikydama ligos istoriją rankose vėl pradėjo klausinėti lygiai tų pačių klausimų, kuriuos uždavė vakar.
Mažiau nei prieš parą ji buvo išgirdusi visus atsakymus ir žiūrėjo į juos, užrašytus byloje, tačiau vis tiek klausinėjo. Gydytoja išėjo atnešti draugei chalato ir narkozei reikalingos kaukės, kurią užsidėjus prieš operaciją užmiegama. Mus išsiuntė į kitą palatą ir... paliko likimo valiai.
Pralaukus ilgiau nei valandą atėjo kita akušerė su draugės ligos istorija, kurią atsivertusi vėl pradėjo klausinėti lygiai tų pačių klausimų. Atsakymus ji rašėsi ne ant normalaus lapo, o ant kažkokio popiergalio, panašaus į tualetinį popierių ar popierinį rankšluostį. Po 45 minučių atsakinėjimo gydytoja išėjo ir pranešė, kad netrukus ateis anesteziologė.
Tačiau, praėjus dar daugiau nei valandai atėjo, nepatikėsit, dar kita akušerė ir vėl vyko tas pats. Kaip kokiame košmare, gydytoja klausinėjo lygiai tų pačių klausimų, nors atsakymus matė parašytus byloje juodu ant balto.
Draugei į tuos pačius klausimus atsakinėjant ketvirtą kartą prasidėjo spazmai. Ji nebegalėjo išsėdėti vienoje vietoje, skausmai kas akimirką stiprėjo. Tuo tarpu gydytoja žvelgė abejingai ir toliau tęsė klausimų maratoną.
Draugė iš skausmo klaupėsi ant kelių, o aš vos tvardydamasis paprašiau, kad gydytoja ką nors darytų, duotų vaistų ar ką, mes ligoninėje, o mano mergina raitosi iš skausmo ir niekas negelbėja. Akušerė pasakė, kad tuoj baigs ir atneš paracetamolio. Ne paslaptis, kad visas ligas Jungtinėje Karalystėje gydo šiuo vaistu.
Gydytoja sakė, kad iki šiol medikai šio reiškinio priežasčių neišsiaiškino, tačiau tokia situacija, esą, normali.
Baigusi klausimus akušerė atnešė kažkokią tabletę ir vėl paliko mus vienus laukti. Vaistai nepadėjo, draugė kentė skausmus, tačiau pažiūrėti, ar viskas gerai, neatėjo net medicinos sesuo.
Laukėme nežinioje. Po valandos atėjo anesteziologė ir, Dieve padėk, atsinešė tą pačią bylą bei pradėjo uždavinėti tuos pačius klausimus... Ji uždavė ir vieną naują – paklausė, ar draugė sutinkanti, kad jai būtų perpiltas kraujas, jei operacijos metu prasidėtų nesustabdomas kraujavimas.
Pasirašius dokumentus dėl operacijos su pilna narkoze, mums buvo pasakyta, kad kaukės neduos, tik suleis vaistų į veną. Jų nuomonė keitėsi kas kelias valandas. Nors medikė pasakė, kad narkozę atliks po 20 minučių, laukėme vėl ilgiau nei valandą. Draugė kartkartėmis vaitojo iš skausmo, o aš nežinojau, kaip jai padėti.
Mano mergina nuėjo į tualetą ir pamatė, kad pradėjo kraujuoti. Išėjusi pasakė, kad jai iškrito kažkoks lyg mėsos gabalas, tačiau ji nematė, kas tai buvo, mat visur buvo pilna kraujo. Tas dalykas įkrito į klozeto vamzdį, o ji nuleido vandenį. Atėjus anesteziologei, medicinos seseriai ir dar kitai akušerei, kurią matėme pirmą kartą, draugė paklausė, ar gali būti operuojama, jei pradėjo kraujuoti ir jai kažkas iškrito.
Draugė iš skausmo klaupėsi ant kelių, o aš vos tvardydamasis paprašiau, kad gydytoja ką nors darytų.
Gydytojos nuvedė atlikti echoskopijos, kurios metu paaiškėjo, kad draugei iškrito kūdikėlis, o viduje liko kraujo krešulys, tačiau šis turėtų pasišalinti pats, tad operacijos nebereikia.
Po procedūros palatoje laukėme dar valandėlę, kol gydytoja pranešė, kad galime vykti namo. Paprašius vaistų nuo skausmo ji davė receptą, kuriame buvo parašyta keturis kartus per parą gerti po dvi tabletes... Paracetamolio.
Emigrantams medikų pagalbos tenka reikalauti
Važiuodami namo jautėmės lyg kokie pabėgėliai. Esame čia nevertinami ir nelaikomi žmonėmis, nors sąžiningai mokame visus mokesčius. Visą dieną praleidome ligoninėje, kaip kokie atstumtieji, kuriuos prisimena kas valandą.
Draugės sveikata per keletą dienų stipriai pablogėjo, ji nebegalėjo miegoti naktimis ir kentė nežmoniškus skausmus. Nuvykus į ligoninę gydytoja paklausinėjo, ar skauda labiau nei per menstruacijas ir patarė gerti ibuprofeno, jei artimiausiu metu skausmas nesiliaus. Paklausus, kodėl taip ilgai negerėja savijauta, akušerė tylėjo. Kai to paties paklausiau dar du kartus, ji tepasakė kreiptis į šeimos gydytoją. Nepavyko išsireikalauti nei apžiūros, nei kitų vaistų, nors patys manėme, kad draugei galėjo prasidėti kokia infekcija.
Paprašius vaistų nuo skausmo ji davė receptą, kuriame buvo parašyta keturis kartus per parą gerti po dvi tabletes... Paracetamolio.
Naktį nuvykome į kitos ligoninės priimamąjį. Vos ten užėjus paaiškinau situaciją ir pasakiau, kad vienoje ligoninėje mums nepadėjo, todėl dabar nesitrauksiu nuo gydytojos toliau nei per metrą.
Jei reikės, sekiosiu jai iš paskos, kol nesuteiks normalių paslaugų. Pasakiau, kad man nesvarbu, tegu kviečia nors ir policiją, tada aš kreipsiuosi į žiniasklaidą, teismą ir visas kitas instancijas.
Tuomet situacija pasikeitė. Draugę apžiūrėjo, atliko šlapimo tyrimą bei nustatė infekciją, kaip mes ir manėme. Suleidus vaistų skausmai aprimo.
Esame žmonės, kurie moka sveikatos draudimą, tačiau gydytojai normaliai elgtis pradėjo tik tada, kai tapau įkyrus ir nustojau tylėti. Gydytojai išrašė vaistų nuo skausmo ir antibiotikų, tad situacija pagaliau pagerėjo.
Dabar jau niekur ir niekada nebetylėsime ir kovosime už save. Įsitikinome, kad į emigrantus žiūri kaip į nereikalingus žmones tol, kol jie nesielgia įžūliai.“
