Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Daugiavaikė motina Rasa Stulpinienė išrado priešnuodį įkyriam klausimui „Ką man veikt?“

Inciatyva iš apačios – „Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlė“
Vaikai LRT studijoje, kur filmuojama "Gustavo enciklopedija".
Šaltinis: 15min
0
A A

„Kiekvienas galime nuveikti daugiau, jei tik manome, kad į žemę esame paleisti ne tik dėl savęs. Svarbiausia norėti. O tada jau galima ir kalnus nuversti“, – šypsosi netradicinės iniciatyvos autorė 44 metų Rasa Stulpinienė. Šią vasarą ji sukūrė Šiaurės miestelio daugiabučių kiemuose lakstančių vaikų stovyklą ir bent dviem savaitėms išmušė iš jų galvų klausimą: „Ką man veikt?“

R.Stulpinienė, auginanti 15, 8 ir 6 metų vaikus, įsitikinusi, kad vaikystė – labai svarbus žmogaus gyvenimo periodas, klojantis pamatą ateičiai.

„Kiekvienas žodis, įvykis ar patyrimas gali turėti kokių nors pasekmių. Kartais jos įgyja keistus ir netikėtus pavidalus, suformuoja gyvenimo kryptį, filosofiją, pasaulėjautą“, – svarsto moteris.

Iš vienatvės vadavo knygos

Pačios R.Stulpinienės vaikystė nebuvo rožėmis klota. „Ypatinga, paženklinta“, – liūdnomis akimis žvelgia moteris. Jos tėvas žuvo kraupioje avarijoje, kai mergaitei buvo vos dveji. Motina po šios tragedijos taip ir neatsitiesė: ligos kibo viena po kitos ir po dešimtmečio pasiglemžė jaunos moters gyvybę.  

Našlaite likusi Rasa iš pradžių augo kaime pas močiutę, vėliau ją ėmė globoti teta.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rasa Stulpinienė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rasa Stulpinienė

Augau tarp žmonių, tačiau išgyvenau begalinę vienatvę. Mane gelbėjo tik knygos.

„Manimi rūpinosi taip, kaip mokėjo, – šypteli R.Stulpinienė, tačiau atkreipia dėmesį, kad vaikui vien sutvarkytos buities neužtenka. – Augau tarp žmonių, tačiau išgyvenau begalinę vienatvę. Mane gelbėjo tik knygos.“

Būtent iš jų Rasa sėmėsi gyvenimiškos patirties, mokėsi atskirti gėrį ir blogį, pažinti pasaulį, spręsti problemas.

Nieko keista, kad Šiauliuose baigusi vidurinę mokyklą 1988 metais Rasa atvyko į Vilnių Pedagoginiame universitete studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros.

Drąsa gyventi ir veikti

Dirbdama mokytoja Rasa visada stengėsi ieškoti kūrybiškų žinių perteikimo ir mokinių ugdymo būdų.

„Pavyzdžiui, pastebėjau, kad vienas vaikas penktoje klasėje labai susigūžęs, užsisklendęs. Įtariau, kad patiria patyčias, todėl kruopščiai rinkdavau diktantų tekstus, aktualius būtent tai klasei, būtent dėl to vaiko. Matau, mazgiai nudelbę akis, susimąstę rašo: nieko nekomentuoju, nemoralizuoju, tačiau per literatūrinį tekstą pasiekiu savo tikslų“, – aiškina R.Stulpinienė.

„Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlė“
„Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlė“

Mokykloje ji jau nebedirba. Gimus trečiam vaikui suprato: arba bus gera motina saviems, arba nuskriaus juos dėl atsidavimo svetimiems, nes lietuvių kalba ir literatūra reikalauja labai daug laiko.

Tačiau tapti namų šeimininke Rasa irgi nenorėjo: „Visada troškau daugiau, todėl dalyvavau visuomeniniame gyvenime, kultūriniuose renginiuose. Po trečio vaiko manyje tarsi kažkas pasikeitė – įgijau drąsos gyventi ir veikti.“

Galvojau, kad pagal savo gebėjimus ir kojelių stiprumą tie vaikai galėtų ką nors sukurti, patirti, atrasti.

Tačiau bene pagrindiniu stimulu imtis iniciatyvos ir nuveikti ką nors reikšmingo moteriai tapo menotyrininko, memorialinio kultūros centro „M.K.Čiurlionio namai“ steigėjo ir ilgamečio direktoriaus Stanislovo Urbono mirtis šių metų gegužę.

„Tai buvo mūsų kaimynas – unikali asmenybė, be galo šviesus žmogus, į žmones ėjęs atvira širdimi. Įsivaizduokite, jau žinodamas žiaurią ligos diagnozę jis dar bėgo į Kultūros ministeriją aiškintis dėl pinigų fortepijonui. Tai rodo žmogaus atsidavimą kitiems, norą kuo daugiau nuveikti, neretai net užmirštant save patį“, – svarsto R.Stulpinienė.

Naujame rajone – visi pažįstami

Šią vasarą žvelgdama į kieme lakstančius vaikus R.Stulpinienė pajuto apmaudą. Ji suvokė, kad vaikai, gimę dar tik besikuriančiame Šiaurės miestelyje, jau gerokai ūgtelėjo. Jie energingi, kūrybingi, žingeidūs, tačiau dienas tuščiai stumia tarp miesto daugiabučių, nors yra verti ko nors daugiau.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rasa Stulpinienė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rasa Stulpinienė

„Galvojau, kad pagal savo gebėjimus ir kojelių stiprumą tie vaikai galėtų ką nors sukurti, patirti, atrasti. Mintyse užsibrėžiau du tikslus. Pirmas – padaryti taip, kad jie sugebėtų būti kartu, nieko per daug nereikalaujant: tiesiog gražiai bendrautų, nesipeštų ir patirtų džiaugsmą. Antras – supažindinti juos su aplinka, kurioje auga: kokie istoriniai pastatai supa mūsų rajoną, kokių įdomių žmonių gyvena kaimynystėje, kaip tai su manimi susiję, ką apie tai žinau, ką esu girdėjęs ir t.t.“ – kalba pašnekovė.

R.Stulpinienė sudėliojo veiklos planą ir savo projekto viziją pristatė vaikų draugų tėvams.

„Šiuo atveju tai nebuvo sunku. Šiaurės miestelis kurtis pradėjo maždaug prieš 10 metų. Tada mes visi ir atsikraustėme – arba su mažais vaikais, arba jie gimė jau čia. Taigi, esame Šiaurės miestelio gyventojai, mūsų vaikai iš pradžių lankė „Žirmūnėlių“ darželį,  dabar mokosi P.Mašioto pradinėje mokykloje – esame kaimynai, draugai, bičiuliai. Dauguma vaikų pažįsta vienas kitą nuo mažų dienų“, – pasakoja R.Stulpinienė.

Apsiuostymas savo teritorijoje

Birželio 16–20, rugpjūčio 18–22 dienomis vykusiose „Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlėse“ dalyvavo po 11-a vaikų.

Įdomiausia tai, kad kur tik beldžiausi, durys visada plačiai atsiverdavo, vadinasi, ne tik aš, bet ir kiti žmonės patikėjo šia idėja, įžvelgė jos potencialą ir prasmę.

„Įdomiausia tai, kad kur tik beldžiausi, durys visada plačiai atsiverdavo, vadinasi, ne tik aš, bet ir kiti žmonės patikėjo šia idėja, įžvelgė jos potencialą ir prasmę“, – džiaugiasi R.Stulpinienė.
 
Pirmiausia ji vaikams suorganizavo susitikimą su garsia aktore, žirmūniete Elvyra Žebertavičiūte.

„Vaikų iš anksto buvo paprašyta pasidomėti, kokiuose filmuose ir spektakliuose ji yra vaidinusi, kartu su tėveliais pasižiūrėti ištraukų, susirasti animacinių filmukų, kuriuose aktorė yra įgarsinusi vieną ar kitą personažą, pagalvoti, ko norėtų jos paklausti“, – aiškina pašnekovė.

Ne mažesnį įspūdį nei pažintis su E.Žebertavičiūte vaikams paliko ir apsilankymas Tuskulėnų Rimties parko memorialiniame komplekse.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rasa Stulpinienė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rasa Stulpinienė

„Mūsų grupei buvo parodytas maždaug pusvalandį trunkantis filmas „Gyveno senelis ir bobutė“. Tai – labai vykęs būdas šiuolaikiniams vaikams papasakoti apie sudėtingą ir pražūtingą Lietuvai XX amžiaus vidurį. Filmukas labai įtaigus, mat sukurtas derinant anų laikų nuotraukas ir vaikiškus piešinius, sukurtus naudojant kompiuterinę grafiką“, – pasakoja R.Stulpinienė.

„Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlė“
Vaikai susipažino su policijos darbo specifika ir priemonėmis.

Pažintį su gyvenamosiomis apylinkėmis „stovyklautojai“ tęsė viešnage Minties vaikų socialinės globos namuose.

„Nebuvo kada aiškintis „kuo tu vardu“, nes viršų ėmė rungtynių azartas“, – šypsosi stovyklos vadovė.  

Lankėmės ir Seimo rūmuose, matavomės kėdes posėdžių salėje. Peržengėme ne tik savo rajono ribas – nuėjome net iki Ukrainos.

Susipažinti su policijos pareigūnų darbo specifika ir priemonėmis vaikai galėjo sugužėję į I policijos komisariatą Žirmūnuose.

Ir į Seimą, ir pas Gustavą

Šiaurės miestelio ir Žirmūnų žvalgytuvės netrukus įgavo pagreitį ir savame rajone tapo per ankšta. Taip R.Stulpinienės suburtiems vaikams atsivėrė durys į Žaislų, Energetikos ir technikos, Lietuvos teatro, muzikos ir kino bei Lietuvos radijo ir televizijos muziejus.

„Apžiūrėjome žinių laidų studiją, svečiavomės Gustavo kampelyje“, – pasakoja R.Stulpinienė.

Vaikus ji supažindino ir su etnologu Libertu Klimka, ir su į Lietuvą iš Pietų Prancūzijos atvykusiu dominikonų vienuoliu, kunigu Marku Antonijumi.

„Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlė“
„Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlė“

„Be to, lankėmės ir Seimo rūmuose, matavomės kėdes posėdžių salėje. Peržengėme ne tik savo rajono ribas – nuėjome net iki Ukrainos“, – sako R.Stulpinienė.

Piešinyje – verkianti saulė

R.Stulpinienė buvo girdėjusi, kad per Žolinę pailsėti į Lietuvą atvyko kelios dešimtys vaikų iš Ukrainos karių ir Krymo totorių šeimų.

Inciatyva iš apačios  „Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlė“
Inciatyva iš apačios „Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlė“

Vaikų piešiniai mane labai sujaudino: juose išvydau verkiančią saulę, tankus ir minų laukus, grotas, už kurių Ukrainos vėliava.

„Neužsibrėžėme tikslo jų aplankyti, tačiau galvojome, kaip galėtume išreikšti palaikymą. Sužinojau, kad vyksta akcija „Laiškas vaiko tėveliui, kuris gina Ukrainą“. Taigi, mes rašėme, piešėme. Vaikų piešiniai mane labai sujaudino: juose išvydau verkiančią saulę, tankus ir minų laukus, grotas, už kurių Ukrainos vėliava. Nustebtumėte, kiek daug vaikai žino, kiek daug supranta, nors dar yra tokie maži. Muziejuje apžiūrinėjome vilko lėlę ir klausėme vaikų, tai kas yra vilkas – Ukraina ar Rusija? Ir 7–10 metų vaikai puikiai susiorientuoja!“ – užtikrina R.Stulpinienė.  

Ji džiaugiasi, kad ukrainiečių Lietuvoje bendruomenės atstovas Vasilijus Kapkanas vaikams surengė ekskursiją Švč. Trejybės bažnyčioje.

Inciatyva iš apačios - „Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlė“
Inciatyva iš apačios - „Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlė“

„Juk tai – kita konfesija. Vaikai vizualiai supranta, kad šioje šventovėje kažkas kitaip. Jiems buvo paaiškinti skirtumai. Be to, ukrainiečių atstovams perdavė piešinius ir laiškus – jie buvo giliai sujaudinti“, – šypsosi R.Stulpinienė.  

Kas kitas perims estafetę?

Dvi vasaros savaites savanoriškais pagrindais organizuodama dienines ekskursijas vaikams R.Stulpinienė įsitikino, kad gražios idėjos sulaukia aplinkinių palaikymo.

Tokios iniciatyvos gali vykti visoje Lietuvoje. Kokią matai Lietuvą, tokia ji ir yra.

„Todėl sustoti būtų neprotinga“, – sako moteris, norinti, kad apie jos iniciatyvą sužinotų kuo daugiau žmonių. Ne todėl, kad jai reikėtų garbės ar pripažinimo, o tam, kad žmonės susimąstytų, jog kiekvienas gali padaryti tą patį.

„Tokios iniciatyvos gali vykti visoje Lietuvoje. Kokią matai Lietuvą, tokia ji ir yra. Įdomu, ar dar esama optimistų Šiaurės miestelyje, o ir visuose Žirmūnuose? Ar turi jie kokių nors minčių, idėjų, svajonių? Ar galėtų dėl savo tikslo sujusti, sukrusti, susivienyti? Ar dar įmanoma susirinkti ne vien dėl kylančių bendrų problemų?“ – retoriškai klausia  R.Stulpinienė.

Inciatyva iš apačios – „Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlė“
Lrt. studijoje.
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min