Kartu su diskusijas vedusiomis teisininke Monika Antanaityte, Lygių galimybių plėtros centro eksperte Margarita Jankauskaite, sociologe, Vytauto Didžiojo universiteto profesore Milda Ališauskiene ir Moterų informacijos centro programų vadove bei teisininke Rugile Butkevičiūte aptarėme, kokios temos buvo aktualiausios įvairių Lietuvos regionų gyventojams bei kokį poveikį diskusijų metu eksponuota paroda apie diskriminacijos pažeidžiamas grupes turėjo parodos lankytojams.
– Kokios temos buvo aptartos per diskusijas? Ar šios temos buvo aktualios Lietuvos regionų gyventojams?
Monika Antanaitytė: Diskusijų metu aptarėme neapykantos reiškinių temą, kalbėjome apie jų istorines ištakas, taip pat teisinius, socialinius šių reiškinių aspektus, ypatingą dėmesį skyriau antisemitizmo tematikai. Kai kurie dalyviai diskusijų pradžioje buvo linkę per daug neatvirauti ir buvo užėmę „gynybines“ pozicijas jautresnių klausimų atžvilgiu, tačiau atrasti atskaitos tašką su diskusijų dalyviais man buvo malonus ir prasmingas iššūkis.
Margarita Jankauskaitė: Projekto metu man teko vesti seminarus lyčių lygybės tema. Kelti klausimą, aš ši problematika, klausytojų nuomone, aktuali Lietuvai ir kokių priemonių galėtų imtis visuomenė, kad padėtis gerėtų. Problematikos suvokimas labai skyrėsi priklausomai nuo auditorijos: vienuose miesteliuose dalyvius stipriai nustebindavo faktas, kad Lietuva, vadovaujantis Lyčių lygybės indeksu, nuo 2005 m. nėra padariusi jokios pažangos, kituose – žmonės ir patys negailėjo faktų, įrodančių, kad lyčių lygybės nuostatos mūsų visuomenėje vis dar nėra įgyvendintos.
Milda Ališauskienė: Seminarų metu mano aptartos temos apėmė Lietuvos religinį žemėlapį, religijų įvairovės aspektus. Taip pat kalbėjome apie religijos laisvės ir diskriminacijos dėl religijos bei tikėjimo problematiką Lietuvoje bei kitose pokomunistinėse valstybėse.
Rugilė Butkevičiūtė: Diskusijų metu kalbėjau apie dvi temas: diskriminaciją bei smurtą artimoje aplinkoje. Šios temos yra viena su kita neatsiejamai susijusios, nes smurtas artimoje aplinkoje yra diskriminacijos lyties pagrindu priežastis ir pasekmė.
– Kokio grįžtamojo ryšio sulaukėte iš diskusijų dalyvių?
M.Antanaitytė: Labai džiaugiuosi, kad regionuose aktyviai veikia kultūros centrai bei bibliotekos, dauguma jų tvarkingos, modernios ir puikiai administruojamos įstaigos, o renginių pasiūla tikrai didelė, turbūt kartais, deja, pranokstanti ir paklausą dėl demografinių veiksnių. Pastebėjau, kad diskusijų dalyviams turbūt labiausiai patiko istorinė įžanga į mano temą, kurią jie noriai ir aktyviai papildė savomis įžvalgomis, vyresnieji diskusijų dalyviai nevengė pasidalinti atsiminimais ir patirtimis, tačiau daugumos dalyvių teisės pagrindų žinios buvo labai skurdžios. Manau tai – svarbi užuomina, jog Lietuvoje reikėtų ieškoti ir išnaudoti daugiau galimybių piliečių bazinio teisinio sąmoningumo ugdymui, ir ne tik žmogaus teisių srityje.
M.Ališauskienė: Kalbėjimas apie religijų įvairovę Lietuvoje labai dažnai nustebina klausytojus, nes gyventojų žinios apie religijas yra gana ribotos. Aptariant šią temą pirmiausiai susiduriama su klausytojų nuostaba ir įtarumu. Iš tiesų, diskusijų metu kildavo labai įdomios diskusijos, apie tai, kodėl kai kurios religijos išlieka daugumos nematomos; kaip žiniasklaida nušviečia šalies religinį gyvenimą; kas yra diskriminacija dėl religijos ir kodėl mes esame linkę vienoms grupėms suteikti galimybę laisvai praktikuoti savo tikėjimą, o kitoms – ne. Esu įsitikinusi, jog panašios diskusijos prisideda prie religijų įvairovės pažinimo ir priėmimo, tačiau, reikia pripažinti, jos nėra labai populiarios mūsų visuomenėje.
R.Butkevičiūtė: Šiuo atžvilgiu diskusijos skirtingose savivaldybėse buvo pakankamai skirtingos. Kalbėdama apie įvairius diskriminacijos pagrindus pastebėjau, kad kai kurie pagrindai sulaukė didesnio palaikymo, kiti – mažesnio. Vis dėlto, gyventojai pripažįsta, kad kasdieniame gyvenime susiduria su įvairiomis diskriminacijos formomis. Diskusijų dalyviai pabrėžė, kad panašaus pobūdžio diskusijos yra labai reikalingos, nes leidžia geriau atpažinti diskriminaciją. Smurto lyties pagrindu tema sulaukė ypatingo dalyvių susidomėjimo. Esu įsitikinusi, kad ši tema yra ypatingai svarbi, nes daugelis žmonių yra susidūrę su šio pobūdžio smurtu.
– Kaip manote, ar kilusios diskusijos buvo naudingos diskusijų dalyviams? Kokį teigiamą poveikį diskusijos turėjo projekto tikslinėms grupėms?
M.Antanaitytė: Manau, kad vienas diskusijų kokybės rodiklių yra jų dalyvių įsitraukimo lygis. Todėl labai vertinu tai, kad diskusijų metu dalyviai šiek tiek įsidrąsindavo ir nebijojo pateikti savo situacijos vertinimų, garsiai aptarti situacijas grupėje. Manau, jog būtent galimybė apsikeisti nuomonėmis buvo vertingiausia diskusijų dalis, kuomet kartu su dalyviais išsiaiškindavome ne tik teoriją ir terminus, bet ir tai, kas šiuo atveju buvo svarbiausia – tam tikras klaidingas nuostatas tiek apie neapykantos kalbą, neapykantos nusikaltimus, tiek apie stereotipus pažeidžiamų grupių atžvilgiu.
Labai vertinu tai, kad diskusijų metu dalyviai šiek tiek įsidrąsindavo ir nebijojo pateikti savo situacijos vertinimų, garsiai aptarti situacijas grupėje.
M.Jankauskaitė: Diskusijų dalyviams buvo pateikta įvairios statistikos, įrodančios, kokį poveikį lyčių lygybė daro visuomenės ekonominei, socialinei raidai ir laimės pojūčiui. Daugumai tai buvo nauja informacija, paskatinusi susimąstyti apie poreikį siekti lyčių lygybės tikslų, keisti nepagrįstus stereotipus. Galimybė visa tai aptarti ir paieškoti sąsajų su kasdienybe diskusijų metu buvo ypač vertingas nuostatų formavimo elementas. Ne kartą teko girdėti atodūsį „niekad nebūčiau pagalvojusi“.
M.Ališauskienė: Manau, kad diskusijos iš tiesų praplėtė dalyvių akiratį. Ne vienas dalyvis dėkojo už pateiktą naują požiūrį į atrodo visiems suprantamus ir paprastus dalykus. Vis dėlto, dauguma dalyvių pripažindavo, kad į diskusiją ėjo nusiteikę skeptiškai, nes kalbėjimas apie religiją jiems siejosi su šalyje vyraujančiomis religinėmis bendruomenėmis. Taigi po susitikimų dalyviai neslėpė nuostabos, kad kalbant apie religiją gali būti ir kitų požiūrių. Esu įsitikinusi, kad diskusijos daliai žmonių parodė, kad religija yra ne tik tikėjimas ir jos praktikavimas tam tikruose maldos namuose, bet ir gyvenimo aspektas, kuris gali lydėti kasdienybėje ir daryti įtaką žmogaus kasdienybei, mitybai, aprangai bei kasdieniams pasirinkimams. Religija nebūtinai yra susieta su religinėmis organizacijomis, ji gali būti ir neorganizuota. Šios žinios praplečia seminaruose dalyvavusių žmonių akiratį. Kadangi seminaruose dalyvavo ir žiniasklaidos atstovai, galima tikėtis, kad diskusijos prisidės prie jų gebėjimo atpažinti religinę diskriminaciją, tokiu būdu prisidedant prie pozityvios pažeidžiamų grupių situacijos kaitos.
R.Butkevičiūtė: Diskusijų diskriminacijos lyties pagrindu ir smurto artimoje aplinkoje temomis labai reikia visoje Lietuvoje. Šioje srityje dirbu jau dešimtmetį ir pastebiu, kad nuo 2008 metų, kai šalyje ėmiau vesti panašias diskusijas, mūsų visuomenėje įvyko reikšmingas pokytis. Žmonės pradėjo labiau šias temas priimti. Taigi šios diskusijos leido bendruomenėms įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose išgirsti šias problemas, padiskutuoti apie lyčių lygybę ir smurtą artimoje aplinkoje. Diskusijomis nėra siekiama pakeisti žmogaus pasaulėžiūros, nes tai per vieną dieną nėra įmanoma. Tačiau diskusijose dalyvavęs žmogus ima mąstyti kritiškai, permąstyti tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama. Kai diskusijų dalyvių pradžioje paklausiu, ar yra patyrę diskriminaciją darbo rinkoje, auditorijoje nepakyla nė viena ranka. O išgirdę konkrečius pavyzdžius dalyvės pripažįsta susidūrę su panašaus pobūdžio diskriminacija. Taigi diskusijos leidžia geriau atpažinti įvairias diskriminacijos formas bei suteikia žinių, kur kreiptis ją patyrus.
– Ką naujo atradote vesdamos diskusijas? Gal galite pasidalinti savo įžvalgomis?
M.Antanaitytė: Anksčiau teko vesti panašaus pobūdžio seminarus mokiniams, studentams ar praktikams, todėl šios diskusijos regionuose, kuomet susirinko labai įvairūs, daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, man buvo ganėtinai nauja patirtis. Manau, kad įvairios diskusijų dalyvių patirtys atvėrė duris platesnei, natūralesnei diskusijai.
M.Jankauskaitė: Su seminaru keliaujant po miestelius ir bendraujant su dalyviais tapo aišku, kad požiūris į lyčių (ne)lygybės klausimus yra gerokai pasikeitęs per pastaruosius dešimtmečius: žmonės nesistengia paneigti pačios problematikos, tikisi išgirsti faktų ir argumentų. O tai suteikia galimybę gilintis į subtilesnius temos aspektus, atskleisti lyčių lygybės klausimų sąsajas su kitais aktualiais gyvenimo aspektais.
Tapo aišku, kad požiūris į lyčių (ne)lygybės klausimus yra gerokai pasikeitęs per pastaruosius dešimtmečius.
M.Ališauskienė: Vedant diskusijas įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose dar kartą įsitikinau, kad kalbėti apie religiją neretai suteikiama galimybė tik vienos religinės bendruomenės atstovams. Daliai žmonių kalbėjimas apie religiją netgi sukelia tam tikrą nuobodulį, nes jie yra įsitikinę, kad bus kalbama tik apie vyraujančią religinę bendruomenę. Taigi viešasis diskursas apie vyraujančią religinę bendruomenę yra pakankamai įsigalėjęs ir visuomenė tai priima kaip tam tikrą normą. Todėl diskusijų dalyviai neslėpė nuostabos, o kartais ir susižavėjimo, kad buvo kalbama apie įvairias religines bendruomenes. Kai kurie dalyviai net buvo įsitikinę, kad dalies žmonių informacija apie seminarą nepasiekė dėl nusiteikimo, kad bus kalbama apie vyraujančią religinę bendruomenę. Dalyvavimas šiuose diskusijose, dar kartą patvirtino mano ankstesnius pastebėjimus, kad sąvoka „religija“ žmonėms dažniausiai asocijuojasi su Katalikų Bažnyčia.
R.Butkevičiūtė: Didžiausią įspūdį man paliko stiprus bendruomeniškumo jausmas mažuose miesteliuose. Mažose bendruomenėse gyvenantys žmonės labai gerai vieni kitus pažįsta. Daugumoje mažesniųjų savivaldybių ištikus bėdai žmogus nelieka vienas su savo problema. Didžiuosiuose miestuose dažnai susiduriame su asmens duomenų problema, komunikacija vyksta ne užmezgant kontaktą, o įvairiais raštais. O štai mažesniuose miestuose viskas vyksta daug paprasčiau, nes specialistai vieni kitus pažįsta. Taigi man didelį įspūdį paliko mažųjų bendruomenių susitelkimas, atsakomybių pasiskirstymas ir noras vieni kitiems padėti.
– Kaip manote, kokį poveikį diskusijų metu eksponuota paroda apie projekto tikslines grupes turėjo parodos lankytojams?
M.Antanaitytė: Renginio metu eksponuota fotografijų paroda „Įvairovės veidai“ sukūrė spalvingą ir jautrią, puikiai diskusijų temą papildančią atmosferą, kuri daugeliu atvejų paskatino diskusijų dalyvius pratęsti diskusiją jau žvelgiant į nuotraukose užfiksuotas įvairių žmonių dažnai visai kasdienį gyvenimą, jį lydinčius džiaugsmus ir vargus. Tikiuosi, kad nors vienas dalyvis šiose nuotraukose atrado kažką artimo sau ar savo aplinkai, nes būtent toks ir buvo šių diskusijų tikslas.
M.Jankauskaitė: Paroda labai pagyvino susitikimus. Ji sukūrė erdvę apie lyčių (ne)lygybę kalbėti platesniame įvairovės kontekste. Nuotraukos tarsi atnešė ją į bibliotekų, kultūros centrų sales priartindamos ir skatindamos pažinti.
M.Ališauskienė: Manau, kad ši fotografijų paroda pateikė labai vertingą perspektyvą, kvietė susimąstyti, kad kalbėjimas apie įvairius diskriminacijos pagrindus neįmanomas be akistatos su realiais žmonėmis, kurie susiduria su diskriminacija, su jų veidais. Ši akistata leidžia sugriauti mus skiriančius barjerus. Taigi pagrindinis šios parodos akcentas – šių problemų suasmeninimas bei supratimas, kad visi mus supantys žmonės gali susidurti su diskriminacija vienu ar kitu pagrindu.
R.Butkevičiūtė: Ši paroda puiki tuo, kad parodo įvairias diskriminacijos formas. Diskusijų dalyviai turėjo galimybę susipažinti su šia paroda, aptarti kylančius klausimus. Manau, kad panašios vizualinės priemonės yra labai paveikios, nes nuotraukos kalba pačios už save ir leidžia įsijausti, kaip žmogus jaustųsi gyvendamas tokioje visuomenėje, kurioje žmonės yra smerkiami už tai, kas ir kokie yra. Ši paroda įrodo, kad menas ir socialiniai klausimai yra nepaprastai tampriai susiję.
