Sunku būtų apibrėžti, kas iš tiesų yra Romualdas Zableckas – emocijų ir energijos bomba. Jis negali likti ramus, kai scenoje kažkas groja roką. Toks pat emocionalus jis ir scenoje su gitara ar prie mikrofono.
Pažintis su šiuo žmogumi prasidėjo 2018 metų vasarį, kai 15min žurnalistas atostogavo JAV ir su savimi turėjo armoniką. Netrukus atsirado smuikas ir Romas su bosine gitara. Taip Kolorado lietuvių bendruomenės Lietuvos šimtmečio minėjimą papildė smagi poros valandų vakaronė.
Vėliau, po kelių savaičių, Romualdas Lietuvos šimtmečiui paskyrė savo asmeninį rekordą – žvejodamas ant ežero ledo išgręžė šimtą ekečių ir jas pažymėjo spalvotais balionėliais. Gavosi savotiška trispalvė.
Nesvarbu, kad viskas ištirpo, o jau ir vėl užšalo. Nesvarbu, kad tokio rekordo nefiksavo Guinnesso rekordų knyga. Tai buvo gražus prisiekusių žvejų gestas Lietuvos vardui garsinti kitame pasaulio gale.
Romualdas, kad ir kaip kritikuotų Lietuvos valstybės požiūrį į savo išvykusius piliečius, pačią Lietuvą ir jos žmones be galo myli ir gerbia. Aktyviai dalyvauja Kolorado lietuvių bendruomenės veikloje ir neriasi iš kailio, kad kuo daugiau lietuvių pamatytų Koloradą ir visą Ameriką.
– Kada suvokėte, kad pilietybė, gauta sulig pirmu įkvėpimu, nėra tokia neliečiama ir nekeičiama?
– Aš tai suvokiau tik tada, kai Lietuvoje gimusi mano dukra panoro Lietuvos paso. Kadangi ji yra gimusi Lietuvoje ir jautėsi teisėta Lietuvos piliete, studijuodama Europoje, ji norėjo gauti darbo leidimą. Tada tik sužinojau, kad iš jos tėvų pilietybės jau seniai atimtos ir darbo leidimo ji negaus.
– Kaip? Kokiu būdu netekote pilietybės?
– Mes gimėme Lietuvoje, kuri dabar yra Europos Sąjungoje. Na gerai – ne Lietuvoje, o Lietuvos SSR. Tai ką dabar daryti? Iš mūsų yra atimtos tos šalies pilietybės šalies, kurios piliečiais mes praktiškai nebuvome.
Aš į Ameriką išvažiavau dar su SSRS pasu. Lietuvos respublikos pasas, kurio užsimaniau vien iš patriotizmo, pasirodo, buvo greitai iš manęs atimtas be jokių argumentų.
– Kokia dabar jūsų padėtis su pilietybe. Ar buvo iškilę dėl to problemų?
– Asmeniškai aš neturiu jokių problemų, tik jaučiu didžiulę nuoskaudą. Esu JAV pilietis. Vienais metais, būdamas Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo nariu, iš pačios prezidentės Dalios Grybauskaitės girdėjau pažadą, kad visų užsienyje gyvenančių lietuvių pilietybės klausimu ji pasirūpins asmeniškai ir viskas bus išspręsta. Deja, pažadai taip ir liko pažadais. Politikais aš daugiau nebetikiu!
– Teoriškai galėtumėte atgauti Lietuvos pilietybę, jei atsisakytumėte Amerikos.
– Daug kas taip sako – atsisakyk kitos šalies pilietybės ir atgausi Lietuvos pilietybę! Nėra taip lengva. Kodėl Lenkija suteikia dvigubą pilietybę? Kodėl Belgija, Bulgarija? Netgi Rusija lengvai suteikia savo pilietybę visiems, gimusiems TSRS. Tai ką, mes esame svarbesni Rusijai nei Lietuvai?
– Ar Lietuva egzistuoja jūsų kasdieniame gyvenime?
– Lietuvos pilietybė man priklauso nuo gimimo besąlygiškai visam gyvenimui! Jaučiu, jog esu prisidėjęs nemažai prie Lietuvos vardo garsinimo ir lietuviškos kultūros puoselėjimo JAV. Jau 28 metus Lietuvos vardas yra minimas kiekvieną kartą man užlipant į sceną. Esu neetatinis muzikantas ir dalyvauju lietuviškuose, amerikietiškuose ir lenkiškuose projektuose.
– Ar pritartumėt dvigubai pilietybei ir ką jums tai reikštų?
– Lietuvos pilietybės klausimas Lietuvoje gimusiems žmonėms ir logiškai galvojantiems asmenims, neturėtų net iškilti. Nesvarbu, kur mus gyvenimas nubloškė – mes gimėme Lietuvoje! Ir niekas neturėtų teisės šios pilietybės iš mūsų atimti!
– Dabar dvigubą pilietybę gali gauti nusipelnę asmenys. Jūs juk irgi galėtumėte įrodyti savo nuopelnus. Nenusipelnę gimtąją pilietybę gali prarasti net jos neišsižadėdami – tiesiog priimdami kitą. Ar su tokia tvarka Lietuva nekenkia pati sau?
– Kaip amerikiečiai sako, tai yra šūvis sau į koją. Aš nesuprantu tos šešių mėnesių išimties, pagal kurią kai kurie asmenys įgavo dvigubos pilietybės teisę po nepriklausomybės paskelbimo. Kokios čia dar išimtys? Kuriam politikui tai buvo naudinga? Kodėl tik išimtiniai asmenys gavo šia privilegiją? Kodėl visi kiti liko už borto?
Netikiu, kad žurnalistiniai ieškojimai ką nors Lietuvoje pakeis. Šunys loja, o karavanas eina. Pinigai plaunami – atsakingų nerasta. Gal tai skamba per daug pesimistiškai, tačiau kol kas didelių pokyčių Lietuvai dar šimtmečiui į priekį nematau.
