Iš tų, kurie nėra davę pakišos, 52 proc. to nedarė todėl, kad nebuvo situacijos, kai iš jų būtų reikalavę kyšio. 30 proc. yra pasirengę paimti kyšį, dar 22 proc. nežino, ar susiviliotų pakiša. Iš tų, kurie per pastaruosius metus kyšio neėmė, 63 proc. to nedarė tik todėl, kad niekas nepasiūlė.
Cituodamas šiuos, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tinklalapyje skelbiamus Lietuvos korupcijos žemėlapio duomenis, Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto profesorius Egidijus Kūris svarstė, ar lietuviai pasiruošę visuomenės atstovų įtraukimui į teismų sistemą.
„Nesu prieš visuomenės dalyvavimą ir manau, kad kartais jis gali būti labai naudingas, – ketvirtadienį VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute skaitydamas paskaitą sakė profesorius. – Bet klausimas – dalyvavimas kur ir kokios visuomenės?“
„Jei iš šešių tarėjų bent du trečdaliai pateks į šiuos procentus, turėsime kitą problemą. Todėl turime labai rimtai mąstyti, kokiais būdais įtraukti visuomenę į teisinę sistemą, kad ji vėl pradėtų pasitikėti teise“, – kalbėjo E.Kūris.
Ministerija parengė projektą
Tarėjų institucija jau kurį laiką Lietuvoje svarstoma kaip priemonė, galinti padidinti itin menką visuomenės pasitikėjimą teismais ir kovoti su galima teisėjų korupcija. Tačiau E.Kūris atkreipė dėmesį, kad šios iniciatyvos siūlytojai dažniausiai nepasako, kokį minėtos institucijos modelį jie nori įgyvendinti.
Iš tų, kurie per pastaruosius metus kyšio neėmė, 63 proc. to nedarė tik todėl, kad niekas nepasiūlė.
„Yra pateikta Konstitucijos pataisa, bet iš jos nesuprasi, ar norima tokių tarėjų, kokie buvo sovietmečiu, t.y. atliekančių tikrų teisėjų, bet neprofesionalų, funkciją, ar norima atsitiktinai parinktų tarėjų, kurie spręstų ne dėl teisės, bet tik dėl paties fakto – kaltas žmogus ar ne – o vėliau profesionalus teisėjas priimtų galutinį sprendimą“, – aiškino profesorius.
E.Kūris teigė neseniai susipažinęs su Teisingumo ministerijos parengtu Visuomeninių teisėjų įstatymo projektu. „Kad nereikėtų keisti Konstitucijos, turime išradingų žmonių. Jie neprisipažins – pavardės nežinomos, bet institucija žinoma – Teisingumo ministerija“, – kalbėjo teisės profesorius.
Įstatymo projekte numatyta įkurti visuomeninių teisėjų, parenkamų tam tikrai bylai, instituciją. „Visą projektą sudaro tik 13 straipsnių – žmonės neįsivaizduoja, kokio masto tai būtų reforma, – stebėjosi E.Kūris. – Nesijuokite, tai nėra perpasakojamas Juozas Erlicas. Tai nėra Vasaros gatvėje rastas rankraštis. Tai Lietuvos valstybės institucijos darbuotojų sukurtas projektas, už kurį jie, tikriausiai, gavo atlyginimą iš mokesčių mokėtojų kišenių.“
Profesorių apstulbinusiame projekte numatyta, kad kandidatus į visuomeninius tarėjus, ne daugiau kaip vieną trims byloms, turi atsitiktine tvarka parinkti arba kompiuteris, arba juos pasiūlyti politinės partijos, visuomeninės organizacijos, asociacijos, savivaldybių tarybos, seniūnijos, seniūnaitijos. „Tai jau tikrai būtų nepriklausomi visuomeniniai teisėjai“, – sarkazmo nestokojo E.Kūris.
Teistumas – ne kliūtis
Projekte taip pat numatyta, kad visuomeninių teisėjų atrankos procedūra – savivaldybės tarybos administracijos direktoriaus prerogatyva. Taigi tai būtų svarbiausias pareigūnas, kuriam, projekto rengėjų valia, reikėtų suteikti ypatingus įgaliojimus. „Visos valstybės institucijos turėtų jam teikti informaciją. Pavyzdžiui, Kelmės rajono savivaldybės tarybos administracijos direktoriui visą informaciją, kurios tik jis pareikalautų, turėtų pateikti: Valstybės saugumo departamentas, STT, policija ir t.t.“, – nuostabos neslėpė profesorius.
Visuomeniniams teisėjams projekte keliami vos keli reikalavimai: jų amžius turi būti 21–70 metų, jie turi mokėti valstybinę kalbą, turėti nepriekaištingą reputaciją ir jų teistumas turi būti pasibaigęs.
„Žmogus, prieš penkiasdešimt metų baigęs kokio nors rajono pagalbinę, pamaininę ar vakarinę mokyklą, po trejus metus pasėdėjęs kiekvienoje klasėje, ir jo šeštas teistumas už vagystę su įsilaužimu jau yra išnykęs ar pasibaigęs. Nežinau, nebent jo reputacija nepriekaištinga, bet neturėtų tokia būti. Taigi toks žmogus būtų labai tinkamas“, – auditoriją juokino profesorius.
Maža to, parengtame įstatymo projekte numatyta, kad jei yra išrenkamas visuomeniniu teisėju, asmuo negali atsisakyti šių pareigų. „Aš nejuokauju – taip parašyta. Jeigu jį parinko, jis turi tą funkciją atlikti. Jei jis į bylą neatvyksta, turi būti atvesdintas ir jam skiriama 1 000 litų bauda – tikrasis teisėjas paskiria jam baudą ir jis vis tiek turi spręsti bylą“, – pristatydamas ministerijos projektą pasakojo E.Kūris.
Be to, projekte taip pat rašoma, kad nors asmuo ir yra parenkamas spręsti bylą, su byla susipažinti jis negali. Tiesa, numatyta alternatyva – tai padaryti leidžiama, bet tik paskutinę dieną prieš teismą. „Visuomeniniam teisėjui projekte suteikiamos visos procesinės teisės: jis gali užduoti klausimus visiems proceso dalyviams. Bet apie ką jis klaus nesusipažinęs su byla?“ – stebėjosi profesorius.
Procesui pasibaigus, visuomenės atstovas turi žodžiu pareikšti „savo vidinį įsitikinimą dėl bylos“. „Jeigu teisėjas, susipažinęs su tuo vidiniu įsitikinimu, su juo sutinka, teisėjas byloje priima sprendimą. Jei nesutinka, privalo raštu motyvuoti, kodėl nesutinka. Tuomet visuomeninis teisėjas per tris dienas raštu gali išdėstyti, kodėl jis nesutinka su teisėjo priimtu sprendimu“, – įstatymo projekto vingrybes dėstė E.Kūris.
Galiausiai, projekte numatyta, kad darbdavys privalėtų išlaikyti asmens, išrinkto visuomeniniu teisėju, darbo vietą, tačiau kad jam būtų kompensuojama, nenumatyta. „Kadangi procesas gali būti labai ilgas, visuomeniniam teisėjui reikia mokėti. Jam bus mokami dienpinigiai, bet po to, kai procesas pasibaigs. Kadangi sąskaitos gali būti didelės, „bylos nagrinėjimo išlaidas teisėjas gali paskirstyti bylos šalims atsižvelgdamas į jų elgesį proceso metu“, – įstatymo projekto perliukus citavo profesorius.
Dienos šviesos šis, Teisingumo ministerijos parengtas, projektas neišvydo ir, E.Kūrio manymu, greičiausiai neišvys, nes buvo itin išjuoktas teisininkų, kuriems buvo parodytas.
