2019 m. pristatytas Europos žaliasis kursas yra ES augimo ir vystymosi strategija, kuria siekiama visapusiško perėjimo prie ekologijos. Žaliojo kurso tikslas – iki 2050 m. pasiekti ES neutralumą klimatui. Iniciatyvoje pabrėžiama, kad visos politikos sritys turi prisidėti prie kovos su klimato kaita. Pagal strategiją remiamas tvarumą skatinančių priemonių diegimas visuose ekonomikos sektoriuose, įskaitant energetiką, transportą, pramonę, žemės ūkį bei finansus. Strategijos raidą ir jos pasekmes ES ir Kinijos santykių kontekste nagrinėja Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus analitinė apžvalga.
Europos žaliasis kursas ES ir Kinijos santykių kontekste
2023 m. kovo 30 d. Europos analitinių centrų „Mercator Institute for China Studies“ ir „European Policy Centre“ renginyje kalbėjusi Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen užsiminė apie rizikos mažinimo (angl. de-risking) koncepciją, kuria grindžiama tolimesnė ES ir Kinijos santykių raida.
Kaip ecfr.eu publikacijoje teigia ekspertai, glaudi ES integracija į globalią ekonomiką ir tai, kad jos gerovė itin priklauso nuo pasaulinės prekybos reiškia, jog Bendrija turi mažiau galimybių izoliuotis ar laikytis protekcionistinio požiūrio. Šiame kontekste išryškėja Kinijos kaip itin svarbios partnerės veiksnys. Perteklinis Kinijos pramonės pajėgumas (angl. overcapacity) riboja ir ateityje toliau mažins svarbių ES ekonomikos sektorių konkurencingumą. Kinijos dominavimas žaliųjų technologijų tiekimo grandinėje reiškia, kad Pekino priimami sprendimai turi įtakos ES gebėjimui tęsti energetikos pertvarką. Be to, teisiniai įsipareigojimai ir visuomenės spaudimas spręsti klimato krizės problemą ES yra stipresni nei JAV ar Kinijoje, todėl Bendrijos politikos formuotojams sunkiau nukrypti nuo kovos su klimato kaita veiksmų.
Kinai užsitikrino tvirtas pozicijas tiek tradiciniuose ekonomikos sektoriuose, tiek besiformuojančiose, su ekologija susijusiose pramonės šakose. Kinijos vadovybė kaip pagrindinį šalies ekonomikos augimo variklį įvardijo „naująjį trejetuką“ – saulės elementų, ličio jonų akumuliatorių ir elektrinių transporto priemonių gamybą (palyginimui, „senąjį trejetuką“ sudarė buitinė technika, baldai ir drabužiai). Šiose srityse Kinija smarkiai išplėtojo savo pramonės pajėgumus. Toks proveržis kelia pavojų ES ekonomikos konkurencingumui, nacionaliniam bei energetiniam saugumui, taip pat kovos su klimato kaita tikslams.
Kinijai milžinišką konkurencinį pranašumą suteikia tai, kad Pekinas kontroliuoja pasaulinę retųjų žemės metalų išgavimo ir perdirbimo rinką. JAV Brukingso instituto duomenimis, Kinija išgauna apie 60 proc. pasaulio retųjų žemės metalų, o perdirba 85 proc. Esama šaltinių, kuriuose nurodomos dar didesnės apimtys. „Forbes“ savo tyrime pažymi, kad šie metalai būtini beveik visoms šiuolaikinėms technologijoms – išmaniesiems telefonams, elektromobiliams, vėjo turbinoms, tarpžemyninėms raketoms ir t. t. Kinams monopolį retųjų žemės metalų rinkoje susikurti padėjo tai, kad jiems, skirtingai nei išsivysčiusioms Vakarų šalims, mažiau rūpėjo aplinkosaugos klausimai, sietini su minėtų naudingųjų išteklių išgavimu ir perdirbimu.
Ecfr.eu publikacijoje pabrėžiama, kad fotovoltinių saulės elektrinių pramonės sektoriuje, kuriame kažkada pirmavo ES įmonės, Kinija šiuo metu neturi sau lygių pagal gamybos spartą, mastą bei prieinamas kainas. Baterijų pramonėje kinų įmonės dominuoja dėl prieigos prie retųjų žemės metalų išteklių, galimybės veiksmingai apsirūpinti šiomis žaliavomis ir išplėtotų gamybos pajėgumų. Pastaruoju metu elektromobilių pramonei tapus naujausiu ir kontroversiškiausiu „žaliosios“ ekonomikos mūšio lauku, Kinijos gamintojai pradėjo intensyviai veržtis į Europos rinką.
„Center for Strategic and International Studies“ tyrime komentavo, kodėl 2024 m. spalio 4 d. ES patvirtino didelius importo muito tarifus kiniškoms elektrinėms transporto priemonėms. Šis žingsnis žengtas po to, kai istoriškai išaugęs elektromobilių importas iš Kinijos paskatino Europos Komisiją atlikti išsamų tyrimą, kurio metu nustatyta, kad valstybė subsidijuoja savo elektromobilių pramonę ir taip iškraipo rinką pažeisdama sąžiningos konkurencijos principus. Europos Komisija nustatė, kad Kinijoje pagamintų elektromobilių (įskaitant užsienio prekės ženklus, tokius kaip „Tesla“) rinkos dalis išsipūtė nuo 3,5 proc. 2020 m. iki 27,2 proc. 2024 m., o elektromobilių pardavimuose ES kiniškų prekės ženklų dalis išaugo nuo 1,9 proc. iki 14,1 proc. Tai ypač reikšmingas faktas atsižvelgiant į tai, kad Bendrija ilgą laiką buvo svarbi automobilių eksportuotoja į Kiniją, o pastaraisiais metais įvykęs pokytis aptirpdė vieną iš kelių prekybos su kinais sričių, kurioje ES prekybos balansas išties teigiamas.
Grafikas „Kinijos elektromobilių eksportas į ES 2019–2024 m., mln. JAV dolerių“*
© (duomenys) Center for Strategic and International Studies, 2024 m. © (grafika) Nacionalinė biblioteka, 2025 m.
*2024 m. duomenys pateikti tik nuo sausio iki rugsėjo mėn.
„Deutsche Welle” šaltiniai nurodo, kad dėl tarifų kiniškiems elektromobiliams ES šalys toli gražu nebuvo vieningos – 5 iš 27 ES narių buvo prieš, o 12 susilaikė. Europos Komisijos siūlymas dėl muitų tarifų galėjo būti sustabdytas tik tuo atveju, jei prieš jį būtų balsavusi vadinamoji kvalifikuota dauguma, t. y. 15 bloko valstybių, kurios atstovautų 65 proc. ES gyventojų. Vokietija šiai iniciatyvai priešinosi bene labiausiai. Jos automobilių gamintojai itin kritiškai vertino tarifus, baimindamiesi atsakomųjų Kinijos importo muitų galingiems benzininiams automobiliams. Vengrija, kurioje Kinija stato naujas elektra varomų transporto priemonių gamyklas, taip pat priešinosi tarifams, o štai Prancūzija juos tvirtai palaikė.
Anksčiau nurodytoje „Center for Strategic and International Studies“ studijoje pažymima, kad pasitelkdama platų priemonių rinkinį Europos Komisija pradėjo tyrimus ir dėl kitose pramonės šakose Kinijos galimai taikomų nesąžiningų praktikų. Viena svarbiausių naujų priemonių – 2022 m. priimtas užsienio subsidijų reglamentas (angl. Foreign Subsidies Regulation), leidžiantis Europos Komisijai tirti Europos Sąjungoje įgyvendinamus investicinius projektus, jei įtariama, kad prie jų galėjo prisidėti užsienio vyriausybės. Taip siekiama apsaugoti ES įmones nuo konkurentų, kuriuos subsidijuoja užsienio valstybės. ES pastangos ypač sutelktos į „žaliąsias“ pramonės šakas. Pagal naująjį reglamentą analizuotos Kinijos įmonių investicijos į saulės ir vėjo energetiką. Inicijuota nemažai tyrimų ir pagal kitas antisubsidines ir antidempingo priemones.
Pavyzdžiui, Europos Komisija pradėjo „LONGi Solar“ ir „Shanghai Electric“ patronuojamųjų įmonių tyrimą po to, kai šios pateikė pasiūlymus plėtoti saulės energijos parką Rumunijoje. Taip pat imtasi nagrinėti vėjo jėgainių parkų vystymo sąlygas Ispanijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje. Gavus skundą iš asociacijos „European Biodiesel Board“, pradėtas antidempingo tyrimas dėl iš Kinijos importuojamo biodyzelino.
ES lyderiai jau seniai kalba apie Europos strateginio suvereniteto kūrimą ir iš tiesų imasi praktinių priemonių Bendrijai kaip geopolitiniam dariniui sustiprinti. Tačiau konkurencija tarp Kinijos ir Vakarų darosi vis aštresnė. Europos žaliojo kurso politika ir siekis transformuoti pramonę bei ekonomiką vadovaujantis aplinkosaugos principais nulėmė, kad ekonominė ir technologinė priklausomybė nuo Kinijos tik dar labiau išaugo. Kinai, turėdami pasaulinį retųjų žemės metalų gavybos ir perdirbimo monopolį, išnaudodami pramoninį produkcijos gamybos pranašumą ir pasitelkdami privačių įmonių subsidijavimo schemas, ėmė dominuoti strateginėse „žaliosios“ pramonės srityse, nuo kurių ir priklauso ES žaliojo kurso ambicijų įgyvendinimo sėkmė.
Publikacija parengta remiantis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos analitine apžvalga
Daugiau apžvalgų rasite Nacionalinės bibliotekos analitinių apžvalgų archyve
