Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gegužės 9d. 11:40

Europa suskubo paskui Lietuvą: kuo skiriasi šalių užstato sistemos?

Depozito skaičiavimo centre
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) skaičiavimo centre

Užstato sistema Lietuvoje pradėjo veikti 2016-ųjų vasarį, tuo metu Europoje šią sistemą turėjo 10 šalių. Seniausias tradicijas šioje srityje turi Šiaurės šalys – Islandija, Švedija, Suomija, Norvegija. Pavyzdžiui, Islandijoje pakuočių grąžinimo sistema jau netrukus įžengs į trečiąją dešimtį. Tačiau, kaip pastebi VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) vadovas Gintaras Varnas, po 2006-ųjų apie tokį atliekų tvarkymo būdą Europa tarsi pamiršo. Ir prisiminė tik po 2016-ųjų, kai ją įsivedusi Lietuva ėmė džiaugtis pirmaisiais rezultatais. Dabar užstato sistemos nori daugybė šalių, o Europos insitucijos pritaria, kad tai bene efektyviausias sprendimas mažinti plastiko taršą.

Kur užstatas mažiausias, o kur – didžiausias?

Nors mums artimiausias Estijos pavyzdys, tačiau kuriant užstato sistemą buvo vertinama daugelio šalių patirtis. Norėjome gero starto, o tam reikėjo pasimokyti iš svetimų klaidų bei pasisemti įkvėpimo iš kitų pasisekimų“, – sako G. Varnas.

Mažiausias užstatas Kroatijoje – 0,066 Eur, didžiausias – Suomijoje, kur už didesnius nei 1 litro talpos PET butelius mokamas net 0,4 euro užstatas.

Jo teigimu, šiuo metu užstato sistema veikia Skandinavijos šalyse, Suomijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Estijoje ir Kroatijoje, o artimiausiu metu ją žada įsivesti Škotija ir visa šiaurinė Jungtinės Karalystės dalis, tokiems pokyčiams ruošiasi Baltarusija bei kitos šalys.

„Manau, kad artimiausias metais vis daugiau Europos šalių pereis prie užstato sistemos, nes Europos Sąjunga kryptingai juda žiedinės ekonomikos link, o kol kas nėra efektyvesnio būdo rinkti ir perdirbimui perduoti gėrimų pakuotes“, – įsitikinęs G. Varnas.

Eglės Digrytės nuotr./Taromatai Vokietijoje
Eglės Digrytės nuotr./Taromatai Vokietijoje

Apskritai kiek ši sistema skiriasi įvairiose Europos šalyse?

„Daugelyje šalių užstato sistema panaši. Esminis principas – pakuočių tvarkymu turi rūpintis tie, kurie jas išleidžia į rinką ir parduoda. Todėl gėrimų importuotojai ir gamintojai kartu su pardavėjais įsteigia sistemos operatorių, o šis rūpinasi, kad sistema sėkmingai gyvuotų“, – sako pašnekovas.

Visose šalyse veikia tik viena užstato sistema, kurią prižiūri vienas administratorius. Bendra ir tai, kad niekur šios sistemos nėra pelno siekiančios

Sistemos sėkmę labiausiai lėmė 2 faktoriai: geras pasiruošimas (mokymasis iš svetimų klaidų, perimta geroji patirtis) ir Lietuvos žmonių entuziazmas bei ryžtas rūpintis savo aplinka.

organizacijos.

Paprastai užstato sistemos priima skardines, stiklo bei PET pakuotes. Tačiau yra išimčių: pavyzdžiui, Olandijoje priimamos tik PET pakuotės, o Suomijoje galima priduoti dar ir vyno bei stipriųjų gėrimų butelius.

„Skiriasi ir užstato dydžiai. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse bei Suomijoje užstato dydis priklauso nuo pakuotės talpos. Mažiausias užstatas Kroatijoje – 0,066 Eur, didžiausias – Suomijoje, kur už didesnius nei 1 litro talpos PET butelius mokamas net 0,4 euro užstatas, nors tuo pat metu užstatas už stiklinius butelius bei puslitrines PET pakuotes, toks pats kaip ir pas mus“, – lygina G. Varnas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Taromatai Lietuvoje
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Taromatai Lietuvoje

Žaliavų supirkėjai padengia penktadalį sistemos veiklos kaštų

Šiuo metu Lietuva visur linksniuojama kaip sėkmės pavyzdys – G. Varnas pastebi, kad Kroatijoje užstato sistema įvesta 2006-aisiais ir vėliau buvo dešimtmečio pertrauka. Lietuvos pavyzdys – šviežiausias ir, pažvelgus į rezultatus, vienas sėkmingiausių: 2017-aisiais surinkta 92 proc. visų į rinką išleistų pakuočių.

„Tokių rodiklių nėra pasiekusios net kai kurios sistemos senbuvės. Šiemet surinkimo rodiklius planuojame kilstelėti iki 93 proc. ir savo rezultatais artėsime prie tokių užstato sistemos pirmūnių kaip Vokietija ar Norvegija“, – džiaugiasi G. Varnas.

Pašnekovo nuomone, sistemos sėkmę labiausiai lėmė 2 faktoriai: geras pasiruošimas (mokymasis iš svetimų klaidų, perimta geroji patirtis) ir Lietuvos žmonių entuziazmas bei ryžtas rūpintis savo aplinka. Jokia sistema negalėtų efektyviai veikti be visuomenės palaikymo – šiuo metu 97 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad užstato sistema reikalinga, ir yra ja patenkinti.

G. Varnas sako, jog žaliavų supirkėjams USAD siūlo švarią ir kokybišką žaliavą – tokia labiausiai vertinama ir už ją daugiausiai mokama.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Plastikos žaliava USAD skaičiavimo centre
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Plastikos žaliava USAD skaičiavimo centre

„Tad ir pirkėjų sunkiai ieškoti netenka – skelbiame konkursus ir perdirbėjai varžosi kuris pasiūlys geriausią kainą. Už parduotas žaliavas gaunamos lėšos padengia virš 20 proc. visų užstato sistemos veiklos sąnaudų“, – sako USAD vadovas.

Iš „biednumo“ ar iš brandumo?

Tiesa, netrūksta ir skeptikų, kurie tikina, kad Lietuvos sėkmė – kartu ir „biednumo“ įrodymas. Neva turtingesnėje šalyje niekas nevargtų dėl 10-ies centų, o lietuviui tokia suma jau yra pinigas. G. Varnas nesutinka su tokia nuomone.

„Lietuvos sėkmė – ne iš „biednumo“, o iš žmonių brandumo. Užstato sistema

Pagrindinis pakuočių srautas į taromatus ir taros supirkimo punktus atkeliauja iš daugiau uždirbančių žmonių. Jeigu kuris mažesnes pajamas gaunantis žmogus surenka ir svetimas pakuotes, tai tuo galima tik pasidžiaugti.

veikia ir Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Suomijoje, Olandijoje – vargu ar kas tvirtins, kad aukšti tenykščiai rodikliai pasiekiami dėl žmonių skurdo. Žinoma, negalima nepaisyti ekonominės paskatos, tačiau reprezentatyvi apklausa parodė, kad Lietuvoje užstato sistema dažniausiai naudojasi didesnes pajamas gaunantys žmonės, t. y. tie, kurių ekonominis interesas nešti pakuotes yra mažiausias“, – tikino pašnekovas.

Jis priminė, jog apklausoje gyventojai kaip pagrindinį užstato sistemos privalumą nurodė švaresnę aplinką. 10 užstato centų jiems yra paskata siekti švaresnės aplinkos.

„Visa tai nepaneigia fakto, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie sunkiai suduria galą su galu ir išmesti pakuotės jie negali vien dėl jos vertės. Tačiau ribotos jų finansinės galimybės reiškia, kad jie neišgali daug pirkti ir vartoti – pagrindinis pakuočių srautas į taromatus ir taros supirkimo punktus atkeliauja iš daugiau uždirbančių žmonių. Jeigu kuris mažesnes pajamas gaunantis žmogus surenka ir svetimas pakuotes, tai tuo galima tik pasidžiaugti, nes tas renkantysis ne tik atranda kad ir nedidelį pajamų šaltinį, tačiau ir prisideda prie švaresnės aplinkos, kurioje gyvename mes visi, kūrimo“, – svarsto G. Varnas.

Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie 15min