Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Filosofas Č.Kalenda: gamta keršija žmogui

Profesorius Č.Kalenda sako, kad norėdamas išlikti žmogus savo pasaulėžiūrą privalo papildyti ekologiniu veiksniu.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Profesorius Č.Kalenda sako, kad norėdamas išlikti žmogus savo pasaulėžiūrą privalo papildyti ekologiniu veiksniu.
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvoje praūžus škvalui akis užkliuvo už trumpo skaitytojo komentaro internete – „kas darosi su ta gamta?“. Filosofas, ekologinės etikos tyrinėtojas Česlovas Kalenda, atkreipdamas dėmesį į ekologinio mąstymo stoką, klausimą siūlo kelti kitaip – „kas darosi su žmogumi?“

– Škvalai, išverčiantys medžius, plėšiantys namų stogus. Kaitros, sekinančios gyvybę, grasinančios gaisrais. Potvyniai, užliejantys ir skandinantys. Ar vienareikšmiškai galima sakyti, kad visa tai – mūsų veiklos pasekmė, santykio su gamta rezultatas?

– Gamtos kerštas. Tokią metaforą pastaruoju metu girdime dažnai. Netoliaregiškas žmogaus mąstymas, jo veikla, godumas, didelis vartojimas daro milžinišką poveikį gamtai. Žmonija, kaip civilizacijos darinys, taip pat yra sudėtinė biosferos dalis, kuri išklibina visas kitas sistemas. Ekologinės įtampos pasekmes dabar jau matome ir Lietuvoje. Temperatūra kyla, klimatas keičiasi. Ir šie gamtos ritmų kitimai visus verčia suprasti, kad susidūrėme su nauja ekologine situacija.

– Tačiau kodėl apie kismus gamtoje imame mąstyti tik susidūrę su padariniais?

– Žmogus netiki tol, kol nepamato. Prisimenu, kai prieš 20 metų sostinės Žirmūnų rajone keitė vandentiekio sistemas. Jų pralaidumo užteko ilgam, tačiau pastaraisiais metais per liūtis gatvėse galima plaukti laivais, tad vandentiekius reikės keisti vėl. Klimato kaitos procesai tiesiogiai veikia nusistovėjusį žmonių gyvenimo būdą. Netgi kalbant apie medžius. Jie Lietuvoje dažnai sodinami vienas šalia kito. Kai vėtros jų nesiūbuoja, šaknų sistema nepakankamai įsitvirtina, todėl per vėtrą medžiai išverčiami. Vadinasi, keičiantis ekologinei situacijai, turi keistis ir žmogus, jo įpročiai.

Ekologijos klausimais pradėjau domėtis 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai gamtosaugos problemos buvo kiek kitokios – aplinkos, vandens teršimas, kai labiau orientuotasi į tai, kas veikia žmogaus sveikatą. O apie klimato kaitą imta daugiau kalbėti paskutinį dešimtmetį, kai urbanistinė, technologinė civilizacija taip įsibėgėjo, jog vadinamasis šiltnamio efektas ėmė keisti visą Žemės atmosferą.

Tai, kad Lietuvoje automobiliai išmeta į orą teršalų, prisideda prie potvynių Bangladeše ar Pakistane.Tai tapo globalia problema, į kurią pradėta žiūrėti ne tik ekologiniu, bet ir filosofiniu, etiniu požiūriu. Suprasta, kad gamtosaugos tikslas – išsaugoti gamtinės aplinkos stabilumą, vientisumą, nes kai aplinka sparčiai keičiasi, tai sukelia negatyvių padarinių ir žmogui. Susidūręs su tais padariniais, žmogus ima spręsti, kaip prisitaikyti.

– Žvelgiant į žmonijos istoriją, matome, kad gamta tūkstančius metų žmogui buvo paslaptis, baugino jį. Kada įvyko lūžis ir, jeigu galima taip sakyti, gamta ėmė bijoti žmogaus?

– Žmonių pasaulėjauta, jų religinės tradicijos lėmė, kad ilgą laiką žmonės bijojo, todėl stengėsi gamtos jėgų, kurias suprato kaip dievybes, nesupykdyti. Pasibaigus medžioklės ir rankiojimo periodui žmogus perėjo prie žemdirbystės, gyvulininkystės, pramonės, industrijos, tad pasijuto labai stiprus, tarsi nebepriklausomas nuo gamtos. Jis įtikėjo savo galia, patikėjo galįs valdyti gamtą, pasitelkti ją savo poreikiams tenkinti. Tačiau didieji gamtos pertvarkymo planai žlugo, nes žmogus suprato, kad gamtos jis negali suvaldyti.

Dabar jam reikia suprasti dar vieną faktą – tai, kad Lietuvoje automobiliai išmeta į orą teršalų, prisideda prie potvynių Bangladeše ar Pakistane. Nes procesas yra bendras, mūsų klimatas yra bendras, tik padariniai pasireiškia skirtingai – vienur nepakeliamos kaitros, kitur – liūtys ar potvyniai, dar kitur – audros ir škvalai, kokių dar nesame matę ir nežinome, ką daryti.

– Vadinasi, žmogus turi suprasti, kad ne gamta turi prisitaikyti prie jo, o jis prie gamtos? Ir prisitaikyti prie padarinių, prie aplinkos, kurią pats sukūrė ligšioliniu savo santykiu su gamta?

– Gamta yra visuma, o žmogus su savo civilizacija yra tik dalis. Supratęs, kad jo dalis yra menkesnė už visumą, jis sugebės išlikti. Nes gamtoje atskiros gyvybės rūšys sparčiai nyksta. O žmogus taip pat yra atskira biorūšis, kuri privalo prisitaikyti prie visumos. Jeigu neprisitaikys, ilgainiui tai vis labiau atsisuks prieš patį žmogų.

XX a. pradžioje buvo keliama idėja, kad civilizacija, kuri remiasi žmogaus protu, išradingumu, t.y. vadinamoji noosfera, į savo rankas perims biosferą. Esą žmogus galėtų valdyti natūralią evoliuciją. Tai nepasitvirtino, nes pažinti ir valdyti begalybę nėra įmanoma.

Dabar daugiau kalbama apie kitą žmogaus kuriamą civilizaciją, kurioje dominuoja naikinimas, mirtis – nekrosferą, ir mokslininkai to padarinius jau suprato, tačiau dauguma žmonių apie tai dar nemąsto, nenori keisti savo įpročių, kasdienybės, kas leistų stabilizuoti spartų gamtos kitimą.

Gamtoje atskiros gyvybės rūšys sparčiai nyksta. O žmogus taip pat yra atskira biorūšis, kuri privalo prisitaikyti prie visumos.Ekologines problemas išprovokavo žmogus, tad jis ir turi suvokti atsakomybę – esu sukėlėjas, tačiau galiu švelninti padarinius, ieškoti būdų, kaip prisitaikyti prie gamtos, kad ekosistemų neišklibinčiau dar labiau.

– Bet čia, matyt, svarbus ir psichologinis veiksnys – pavyzdžiui, rūšiuočiau šiukšles, vietoj automobilio rinkčiausi dviratį, jei žinočiau, kad kiti elgsis taip pat.

– Žmogus yra visuomeninė būtybė, todėl daro taip, kaip kiti. Norint elgtis kitaip ir tapti pavyzdžiu, reikia didžiulių pastangų, o keistis nelabai kas nori. Žmogus, kaip ir gyvūnas – pasisotina ir ilsisi. Tačiau dabartinė situacija pasaulėžiūrą verčia keisti, ypač, jei mąstai ne tik apie save, bet ir apie ateities kartas. Ar mes apie tai mąstome? Mane labiausiai ir žeidžia lietuvių atsainumas, abejingumas aplinkai. Mes tarsi mylime gamtą, veržiamės į ją, tačiau su ja elgiamės negailestingai. Pasižiūrėkime į pamiškes, upes – šiukšlės, buteliai.

Ekologinis mąstymas, moraliniai pokyčiai prasideda savo kieme. Tik tada mes galime sugyventi su paukščiu, medžiu ir visa kita gyvybe. Turime suprasti, kad žmogus ir gamta yra viena, bendra tikrovė. Žmogus, norėdamas išlikti ir tęsti savo kultūros estafetę, savo humanistinę pasaulėžiūrą privalo papildyti ekologiniu veiksniu, suvokti, kad gamta pagal žmogaus valią nepersitvarkys. O jeigu žmogus prie gamtos neprisitaikys, gamta jo atsikratys. To apraiškas matome jau dabar.

Prisimenu, kai prasidėjo didysis automobilių bumas – nevalytas benzinas ir daug išmetamo švino, kurio dalelės aukštai nepakyla. Mokslininkai pastebėjo, kad gatvėje jas dažniausiai sukvėpuoja vaikai. Švino daugėjimas kraujyje skatina silpnaprotystę. Ar čia gamtos sumanymas? Atimti iš žmogaus protą, kuriuo remdamasis jis ir kuria civilizaciją? Scenarijų kurti nereikia. Pakanka atsisukti į save ir pamatyti, koks aš esu ir koks turiu būti.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min