Šiuo trumpu tekstuku tenoriu priminti, kad praėjusi naktis buvo viena gražiausių šią žiemą. Smagiai siautė pūga, miesto šviestuvuose švilpavo vėjas, o sniego sukurtų ornamentų bent jau apie 3 val. nakties dar negadino kelininkų technika. Tik kur ne kur žybsėjo oranžinės druską barstančių sunkvežimių lemputės.
Vilnius naktį pasinėrė į tikrą pasaką: balta balta kur dairais... Sutikite, keistas jausmas eiti arba važiuoti Gedimino prospektu ir nematyti kitų žmonių pėdsakų. Arba bristi miesto centre kone iki kelių per baltą sniego pudrą. Ypač kai žinai, kad kiti miestelėnai, nubudę po kelių valandų, to nepaliesto grožio jau neberas.
Tiesa, vienas kitas žmogystos pėdsakas prospekte buvo: nuo Seimo fontano atrėpliojusios dvi personos paprašė po 20 centų. Paskui pasiuntė toli toli... Smagu, kai žinai, kad gražiausia šios žiemos naktis kažkam pakvips odekolonu. Ir kad ne tavo vieno širdis dainuoja siaučiant pūgai.
Toks tas aštriabriaunis naktinio Vilniaus veidas: nuo poezijos iki kvapnaus realizmo.
Rytą gatvės ir šaligatviai jau nebebus balti. Sniego pasaka virs druskos ir smėlio mišiniu. Bet šios kelios naktinio pasivaikščiojimo nuotraukos, tikiuosi, padės pajusti ypatingą naktinio Vilniaus alsavimą. Vilniaus, kuriame bent keletą valandų viešpatavo ne civilizacija, o žmogui nepaklūstanti žiemos stichija.
