Laukia dar viena kilpa
Strategijų konsultantas iš JAV Carteris Schellingas, dar 2008 metais kalbėdamas apie ekonomikoms gresiantį nuosmukį, sakė: „Jeigu baiminiesi recesijos, nepanikuok! Arba panikuok pirmas!“
Atrodo, kad Lietuva dabar kaip tik laikosi šios taisyklės. Tačiau kai kurie ekonominiai rodikliai – akcijų indeksai ar bendrovių apyvartos – neigia niūrius lūkesčius.
Lietuvos eksportas į Vokietiją išlieka stabilus, o kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, medienos ir baldų, sėkmingai auga, tačiau prezidentė Dalia Grybauskaitė neperkalbama: ji atkakliai tvirtina, kad antroji krizės banga turėtų atsiristi 2012 metų pabaigoje ir persikelti į 2013-uosius.
Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis primena, kad krizė yra tuomet, kai žmonės masiškai netenka darbo, o rinkoje nebėra pinigų: „Krizės dažniausiai ateina po ekonomikos perkaitimo, tačiau dabar jo nėra. Bankai skolina labai atsargiai ir tik nerizikingiems projektams, o praėjusią krizę gerai pamenantys verslininkai sprendimus investuoti priima tik viską gerai pasvėrę. Verslas dabar lankstesnis nei 2008-aisiais, todėl nei masinio darbuotojų atleidimo, nei gamyklų stabdymo nereiktų laukti, net ir jei šiek tiek sumažėtų paklausa Europoje.“
Tačiau jis pripažįsta, kad vienu žodžiu diagnozuoti, kas vyksta 2012 metais, būtų sudėtinga.
„Kažko labai blogo lyg ir nėra, bet galima justi, kad tam tikruose sluoksniuose vyrauja paranoja, kad bus krizė. Taip galvoti verčia Europos bei kitų išsivysčiusių šalių skolų krizė, baimė dėl euro zonos žlugimo“, – „15min“ sakė V.Plunksnis.
Pasak jo, valstybių skolų per dieną nenubrauksi, o jas kažkiek gali sumažinti tik ekonomikos augimas bei taupymas, todėl bauginančios antraštės apie valstybių problemas neišnyks dar ne vienerius metus.
Laižosi 2008-ųjų žaizdas
„Negalėčiau teigti, kad šiuo metu artėja kokių nors naujų problemų banga, bet galėčiau patvirtinti, kad dar tęsiasi 2008-ųjų problemos. Šiais metais turėtų bankrutuoti dar apie tūkstantis bendrovių“, – aiškina įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro vadovas Aurimas Valaitis.
Jis patikslina, kad iki 2008 metų bankrutavo bendrovės tų sektorių, kurie buvo pribrendę rinkos konsolidacijai. Tai – farmacijos, mėsos perdirbimo įmonės. Pasaulinės ekonominės krizės padarinius pirmiausia pajuto transporto sektorius. Transporto bendrovės pradėjo bankrutuoti 2008 metų vasarą, o 2009 metų II pusmetį „lūžo“ nekilnojamojo turto (NT) sektorius.
„Visų įmonių išėjimą anapilin lėmė viena priežastis – verslo galimybes viršijantys kreditai bankams. Tie, kurių paskolų grąžinimo terminas sutapo su ekonomikos krize, turėjo dvi išeitis – papildomai ką nors užstatyti bankui arba bankrutuoti“, – pasakoja A.Valaitis.
Bankrutuojančių bendrovių skaičius, palyginti su veikiančiomis, sudaro apie 2 procentus, tačiau bankrotai labai skausmingi, o „sudegusios“ sumos – didžiulės.
 |
| E.Ovčarenko nuotr./Aurimas Valaitis |
Krizei įsisiūbavus, pasak A.Valaičio, ir bankai pakeitė savo politiką:
„Anksčiau mums, bankroto administratoriams, buvo aišku, kad turime kuo brangiau parduoti bankrutuojančios bendrovės turtą ir kuo daugiau tenkinti didžiausio kreditoriaus reikalavimų. Dabar bankai, kurie yra didžiausi kreditoriai, spaudžia, kad tas turtas kuo greičiau atsidurtų varžytinėse už trečdalį savo hipotekos vertės, nes jį dažniausiai įsigyja to paties banko antrinė įmonė.“
Taip bankų antrinės NT bendrovės Lietuvoje supirko daug nekilnojamojo turto.
„Pastarieji keleri metai vaizdžiai parodė, kad smulkiajam ir vidutiniam verslui bankas nėra verslo partneris, nes kai tik ateina paskolos grąžinimo terminas, jis diria nuo kliento devintą kailį. O ir sprendimai dėl verslo paskolų dabar priimami ne Vilniuje“, – pastebi A.Valaitis.
Skausmingas gydymas
Galima teigti, kad iki 2008 metų ekonomikos ciklai buvo reguliarūs. Visada buvo aišku ir tai, kad reikia santūriai džiūgauti dėl ekonomikos pakilimo, nes iš karto po jo seks nuosmukis arba recesija.
„Dabar, kai pasaulis dėl interneto ir modernios infrastruktūros tapo globalesnis, ekonominiai ciklai sutrumpėjo, o krizės pagilėjo. Jos apima viską ir pasireiškia naujose ekonomikos šakose. O kalbant paprastai, kai aukštai kylame ir pučiame realia verte nepadengtus „burbulus“, taip po to žemai ir leidžiamės“, – sako ambasadorius ir buvęs Ignalinos atominės elektrinės vadovas, o dabar verslo konsultantas Osvaldas Čiukšys.
 |
| Osvaldas Čiukšys |
Jam savo kailiu teko patirti 1998 metais prasidėjusią Rusijos krizę, nes tuo metu vadovavo bendrovei „Ogmios laikas“, kuri yra žinomų šveicariškų laikrodžių bei itališkų juvelyrinių dirbinių atstovė Lietuvoje ir jau 20 metų valdo „Ženevos“ specializuotų parduotuvių ir serviso centro tinklą.
„Mes vieni pirmųjų pajutome Rusijos krizės įtaką, nes dauguma mūsų pirkėjų buvo verslininkai, taip pat ir dirbantys su Rusija, arba tiesiog turtingi rusai ir kiti atvykėliai. Beveik sustojo prabangos prekių prekyba. Apyvartinių lėšų ėmė mažėti, o paskola bankui tiksėjo lyg uždelsto veikimo bomba“, – tuos laikus prisimena O.Čiukšys.
Tada bendrovė ėmėsi pertvarkų: mažino pardavimo vietų skaičių ir plotą, susimažino pagrindinį biurą, dalį darbuotojų atleido, likusius informavo, kad teks eiti nemokamų atostogų, sumažino parduodamų laikrodžių kainas, kad turėtų iš ko mokėti bankui.
Per Rusijos krizę buvome lyg nedidelis taškelis ant didelio dramblio pasturgalio, bet vis tiek norėjosi žinoti, kuria kryptimi esame nešami kartu su visais, – O.Čiukšys.
„Kuo greičiau imiesi, atrodytų, drastiškų priemonių ir mažini išlaidas pačioje krizės pradžioje, tuo lengviau iškopi iš jos vėliau. Nors svarbu ir tai, kad pirmieji kritę, vėliausiai kėlėmės, nes mūsų apyvartos atsistatė tik 2001–2002 metais – po krizės žmonės niekada nepuola pirkti prabangos prekių“, – prisimena O.Čiukšys.
Jo teigimu, daug lengviau tokias ekonomikos turbulencijas išgyvena didžiosios Vakarų bendrovės, kurios užsiima ne viena veikla ir ne vienoje rinkoje. Dėl to jos turi galimybę „amputuoti“ nesveiką didžiulio organizmo dalį. Ir dabar tokios bendrovės atsigavo per 6–12 mėnesių, nes nieko nelaukdamos reorganizavosi, sveikąją kūno dalį permetusios ant geros derlingos žemės.
O.Čiukšio nuomone, tarp 1999-ųjų ir dabartinės ekonomikos krizių Lietuvoje bendra tik tiek, kad abiem atvejais neturėjome finansinės pagalvės minkštesniam nusileidimui: „Rusijos krizė buvo juokas palyginti su pasauline ekonomikos krize.“
Blogi laikai net Prancūzijoje
„Šiemet turistų kišenėse ir piniginėse apsigyveno ežiai – jie restorane užsisako vieną picą dviem, perka patį pigiausią vyną ir ieško paskutinės minutės kelionių, tikėdamiesi didelių nuolaidų, derasi parduotuvėse, o atostogas stengiasi leisti pas draugus, gimines ar pažįstamus ir taip išvengti išlaidų nakvynei“, – susėdę popiečio kavos ar vakaro aperityvo juokauja Pietvakarių Prancūzijoje, Dordonės regione, esančio Isižako miestelio smulkieji verslininkai.
Turizmo sezonas, trunkantis nuo balandžio iki spalio, suteikia gyvybės vos daugiau nei pusę tūkstančio gyventojų turinčiam miesteliui, o per atostogų sezoną uždirbti pinigai leidžia veikti 3 restoranams, 3 arbatinėms, picerijai, 3 svečių namams, siūlantiems nakvynę ir pusryčius, 3 barams, 3 kirpykloms, kosmetologijos centrui, 2 nekilnojamojo turto agentūroms, antikvariatui, interjero salonui, sendaikčių parduotuvei, vyno prekeiviui, 3 kepykloms ir duoninėms, vietos produktų parduotuvei, gėlininkui, stiklapūčiui, „Renault“ ir „Citroen“ servisams, notarų agentūrai, kelioms menininkų ateljė bei lietuvės Erikos Umbrasaitės galerijai „Papillon Boheme“.
Joje pristatomi lietuvių, prancūzų, britų, amerikiečių menininkų rankų darbo papuošalai, lietuviško lino namų aksesuarai ir drabužiai, rengiamos dailės parodos.
Ne tik Isižake, bet ir visoje Prancūzijoje svečių namai bei viešbučiai skundėsi, kad birželį ir liepą turėjo 15–50 proc. klientų mažiau nei pernai.
Prekybininkų bei restoranų pelnas taip pat krito 10–20 proc.
Birželį ir liepą šalies ir užsienio turistus atbaidė permainingi ir itin prasti orai, svaro sterlingų krizė, ekonominiai Ispanijos sunkumai ir neaiški euro ateitis. Visa tai dar aštrina nuolatinės kalbos apie krizę ir Prancūziją, kuri sėdi ant finansinio ugnikalnio.
Lietuvės galerija „Papillon Boheme“ miestelyje gyvuoja jau trečius metus ir jau turi nuolatinių klientų. Šiemet, pasak E.Umbrasaitės, jie ilgiau svarsto, ką pirkti ir ar apskritai pirkti.
Pokalbio metu pro plačiai atvertas duris vietoj gerai nusiteikusių turistų pro duris įsmunka ruduodegė voverė. Ji vikriai liuoksi per gausiai maloniomis smulkmenomis nukrautą vitriną, tačiau išlekia atgal į mišką.
Iš nuostabos nespėjusi atsipeikėti „15min“ pašnekovė šypteli: „Ar visa tai galima paaiškinti vien ekonomine krize, kuri jau įsisiūbuoja, ar tik vartotojų panika krizės belaukiant?“
Nerimas ir nežinomybė
„Rinkos labai neramios, daug nežinomybės. Padėtis keičiasi labai greitai, todėl tenka daug keliauti, nes aišku, kad Europoje bus mažiau su kapitalo pritraukimu susijusių projektų ir sandorių, o dalyvauti juose norės visi investiciniai bankai“, – kalba banko „BNP Paribas“ Rusijos, NVS ir Vidurio bei Rytų Europos kapitalo rinkų vadovas Darius Daubaras.
Kai kurios ES šalys jau išgyvena antrąją recesiją, nes jų ekonomikos neauga. Jungtinės Karalystės ekonomikos augimas pastaruosius du ketvirčius taip pat yra sulėtėjęs ir britai taip pat turi nemažai iššūkių.
„Nors Londono restoranai ir barai yra pakankamai gausiai nusėsti lankytojų, bet kita veikla užsiimantis smulkusis verslas jau skundžiasi visoje šalyje sumažėjusiu bankų kreditavimu ir finansavimu“, – pasakoja D.Daubaras.
D.Daubaras: „Galima sakyti, kad sėdime uragano viduryje, o aplink mus vyksta daug rizikingų dalykų, – sako D. Daubaras.
Daugelis britų viduriniosios klasės šeimų, pasak jo, irgi vos suduria galą su galu, nes didžiąją dalį savo pajamų išleidžia vaikų mokykloms, mokesčiams ir buities reikmėms. Atlyginimai nekyla, o maistas brangsta, todėl sumažėjo žmonių galimybės. Anglai dabar mažiau atostogauja užsienyje, rečiau važiuoja savo automobiliu, nes degalai yra labai brangūs.
„Niekas pasaulyje neturi krištolinio rutulio, kuris galėtų aiškiai parodyti, kas nutiks Europai, nors keli raidos scenarijai aptarinėjami. Todėl artimiausiais mėnesiais ar metais daug kas priklausys tik nuo Europos politikų ir Europos centrinio banko sprendimų“, – neabejoja D.Daubaras.
Šiaurės Europa – Didžioji Britanija, Nyderlandai, Skandinavija, Vokietija ir galbūt Baltijos šalys – yra labiau konkurencinga rinka, inovatyvi ir turi teisingą požiūrį į darbą. Tuo tarpu Pietų Europa – Graikija, Ispanija, Italija – vertinama kaip mažiau produktyvi, turinti didelių fiskalinių problemų.
Iš šių šalių galbūt geriausia padėtis yra Italijoje, nes ji turi didelę ir diversifikuotą pramonę, o štai kai kurie Ispanijos regionai jau dabar prašo paramos.
Rugsėjo pradžioje ES lyderiai susirinks tartis dėl bendro bankų reguliatoriaus. Kitas svarbus klausimas – koks bus bankrutavusios Graikijos raidos scenarijus? Be to, ore ir toliau tvyro klausimas, ar Ispanija paprašys Tarptautinio valiutos fondo ir Europos centrinio banko pagalbos?
„Galima sakyti, kad sėdime uragano viduryje, o aplink mus vyksta daug rizikingų dalykų, todėl belieka laukti, kaip bus išspręsta problema dėl ES šalių veikimo kartu“, – apibendrina D.Daubaras.
| Laukia dar viena kilpa |
|
Verslininkams Lietuvoje būtų daug lengviau išgyventi krizes, jeigu jie būtų mokomi ne tik kaip pradėti ir plėtoti verslą, bet ir kaip jį civilizuotai užbaigti. „Į bankrotą Lietuvoje ir toliau žiūrima ne kaip tam tikrais momentais neišvengiamą procedūrą, kuri padeda išvengti didelių bėdų ir suteikia galimybę dirbti toliau, bet kaip į didžiulę blogybę, dėl kurios yra smerkiamas verslas“, – teigia bankroto administratorius A.Valaitis. Ne vienas verslininkas, pasak pašnekovo, ateina pas bankroto administratorius praradęs viltį dėl verslo ateities, o išėjęs dirba toliau. „Tačiau šį vidurvasarį Seime tarsi iš giedro dangaus atsirado Bankroto įstatymo pataisos. Jeigu jos bus priimtos, tai nežinau, ką galėsiu patarti verslininkui ir kaip mums, bankroto administratoriams, reikės dirbti pagal naująją tvarką“, – skėsčioja rankomis įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro vadovas. Mat skaitant naujas įstatymo pataisas paraidžiui, galima suprasti, kad jeigu bankrutuoji, tai darai tyčia. Pavyzdžiui, vienas iš tyčinio bankroto požymių gali būti blogai įmonėje organizuotas darbas. Projekte taip pat siūloma įtvirtinti pareigą administratoriui ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl tyčinio bankroto pripažinimo, jei iškėlus bankroto bylą vadovas ar savininkas neperduoda administratoriui visų ar dalies įmonės dokumentų. Bankroto procesų praktika, pasak A.Valaičio, rodo, jog nustatyti, kad įmonės vadovas ar savininkas perdavė visus dokumentus ir visą turtą administratorius turi galimybę tik patikrinęs įmonės sandorius, tai yra ne vėliau kaip per 6 mėnesius, o tam tikrais atvejais ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, administratoriai, A.Valaičio teigimu, bijodami kreditorių būti apkaltinti dėl neveikimo, bus priversti visais atvejais kreiptis į teismą ir teisėsaugos organus dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. „Šias pataisas siūloma priimti būtent dabar, kai prognozuojama antroji krizės banga. Todėl, jeigu jos bus priimtos ir įsigalios nuo 2013 metų sausio, bus daug teisminių ginčų, verslui teks gintis, o tai bus labai sunku daryti“, – verslą perspėja A.Valaitis apie valdžios jam ruošiamą naują „dovanėlę“. |
