Štai ką apie jį papasakojo Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mokslo darbuotojas dr. Zigmantas Gudžinskas.
„Paprastasis žalčialunkis – žemas, dažnai apie 1 m aukščio, retai aukštesnis krūmas su rusva žieve. Jis vienas iš anksčiausiai Lietuvoje pražystančių savaiminių sumedėjusių augalų. Įprastai žydi vos nutirpus sniegui, bet šiais metais, kai žiema buvo be sniego, pirmieji žiedai išsiskleidė sausio pabaigoje, o dabar daug kur šie krūmai jau peržydėję. Žinoma, ūksminguose miškuose tam tikrą laiką jie dar žydės.
Labai anksti šie krūmai pražysta dėl to, kad dar vasaros pabaigoje sukrauna žiedinius pumpurus, kurie laukia pavasario ir, nieko nelaukdami išsiskleidžia, kol dar nesulapoję medžiai ir kiti krūmai. Dažniausiai jie auga trąšiame dirvožemyje lapuočių ir mišriuose miškuose, miškų pakraščiuose, šlaituose. Jų aptinkama visoje Lietuvoje, bet nevienodai dažnai. Smėlingame dirvožemyje augančiuose pušynuose jų beveik nepasitaiko. Dažniausiai žalčialunkiai auga pavieniui, retai kada po kelis, dar rečiau galima aptikti po keliolika vienas šalia kito augančių krūmų.
Paprastųjų žalčialunkių žiedai kvapūs, tačiau visos augalo dalys yra stipriai nuodingos. Nuodingi ir kitų rūšių žalčialunkiai, kartais auginami želdynuose. Dėl to reikėtų vengti liesti, tuo labiau skinti šių augalų žiedus ir neraškyti vasaros antroje pusėje sunokstančių skaisčiai raudonų uogų.
Taigi, gražus, svaigiai kvepiantis, bet nuodingas žalčialunkis. Prisiminkite jo vardą ir vaizdą. O dar geriau – nelieskite, neskinkite augalų, ypač tų, kurių nepažįstate. Geriau jų neneškite ir nesodinkite savo sodybose, nes čia jie visada bus grėsme mums ir mūsų artimiesiems.“
