Lietuvos saugumiečiai taip pat buvo susidomėję SMS žinutes siuntinėjusia vilniete, tačiau už skleidžiamus gandus mergina buvo tik įspėta. Galbūt tai turėjo reikšmės faktui, kad aiškių kalbų apie galimą konkretaus banko bankrotą daugiau nebepasigirsta, skleidžiami tik smulkesni gandai apie gresiančias nelaimes, dažniausiai be jokio gailesčio užtempiant faktus ant norimo kurpalio.
O latvių saugumas lipa ant kulnų visiems, kas tik garsiau užsimena apie krizę. Teisininkai sako, kad Latvijos teisėsauga vaikšto skustuvo ašmenimis — jai labai netoli iki žodžio laisvės suvaržymo ir esą tai daug pavojingesnis dalykas, nei grėsmė valstybės finansiniam stabilumui.
Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas (taigi, jei kam nors nuoširdžiai pasirodė, kad per tris dienas dideliam bankui ateis galas, ir jis tą žinią paskleidė savo giminėms, gyvenantiems visoje Lietuvoje, jie — savo kaimynams, šie — savo giminėms ir t.t., o po to bankas patyrė milžiniškų nuostolių, žmogus už tai faktiškai negali būti baudžiamas.
Beje, vieno tokio gando Lietuvoje kaina — 600 mln. litų, neskaitant nuostolių, kuriuos patyrė privatūs asmenys, nutraukęs terminuotas indėlių sutartis.)
Teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą). Vadinasi, jei asmuo sąžiningai reiškia savo nuomonę, net jei ta nuomonė ir šiek tiek aštresnė, o ekonominės prognozės niūresnės, jis yra apsaugotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio.
Teisininkai sako, kad Latvijos teisėsauga vaikšto skustuvo ašmenimis — jai labai netoli iki žodžio laisvės suvaržymo ir esą tai daug pavojingesnis dalykas, nei grėsmė valstybės finansiniam stabilumui.
Kenkimas valstybei – baudžiamas
Žinoma, jei žinios skleidžiamos paskata yra noras pakenkti valstybei ar sukelti paniką, tada galima kalbėti apie baudžiamąją atsakomybę. Bet tai turi būti konkrečių žinių, o ne nuomonės skleidimas, tikslas turi būti labai aiškiai išreikštas ir tai turi būti daroma tyčia. Taigi tokiomis aplinkybėmis ir piktybiškų gandų skleidėjai gali jaustis pakankamai saugūs. Žodžiu, teisininkai visiškai nemokamai žiniasklaidai ir visuomenei „padiktavo“, kokios taktikos reikia laikytis, jei kam nors būtų prikirptas melagingų gandų nešiojimas.
Tad jei kas iš tikrųjų norėtų pakenkti Lietuvos finansiniam stabilumui arba konkrečiai finansų institucijai, pasirinktų kokį nors „nekaltą avinėlį“, kuris išskalambytų naujienas po visą Lietuvą ir faktiškai liktų nenubaustas — tiesiog pasinaudojo savo žodžio laisve, nes pagal mūsų teisinę sistemą nuomonei netaikomas „tiesos kriterijus“ — ar maža kas žmogui gali atrodyti?
Prieš gandus nėra ginklo
Taigi gandai yra mirtinas ginklas ir ta prasme, kad prieš juos nėra priešnuodžių, mat jų skleidimo mechanizmai glūdi pačioje žmogaus prigimtyje. Pasak gandų tyrinėtojų, žmonės labai noriai tiki bloga informacija, o ne gera, nors jų santykis būtų 100 ir 1. Kitaip sakant, jie mieliau tikės ne šimto ekspertų patikinimu, kad mūsų bankų sistemai niekas negresia, o bendradarbio šnipštelėjimu, kad vienam bankui — jau galas.
Be to, bloga informacija žymiai greičiau išnešiojama. Ir trečias bruožas — gandų nešiotojai jaučiasi reikšmingi, nes turi „slaptos“, išskirtinės informacijos, kurios nežino niekas kitas...
Tad gandai kaip ginklas gali būti naudojamas pačiose įvairiausiose situacijose — ir norint apjuodinti žmogų, ir paveikti politinę ir finansinę šalies padėtį. Ir prieš juos nėra priešnuodžių — negelbsti nei viešai paskleista teisinga informacija, nei, tarkim, paleisti „priešingos krypties“ gandai. Ar kas nors įsivaizduoja gandą, kad „vieno banko padėtis yra stebėtinai gera“ arba „Petras yra puikus žmogus“?
Vadinasi, ir valstybės finansai, ir kiekvieno iš mūsų reputacija iš esmės priklauso nuo to, kiek sąžinės turės mėgėjai nešioti dažnai niekuo neparemtus gandus...
Aišku, reikia skirti du dalykus — gandai sklinda ir natūraliai, dėl netobulos žmogaus prigimties, ir gali būti skleidžiami specialiai, su tam tikra tikslu. Sakykim, skaitantiems detektyvus puikiai pažįstama tokia situacija: iš pradžių piktadarys paskleidžia gandus, kad koks nors žmogus labai prastai atrodo ir elgiasi kažkaip keistai, o paskiau nustumia į nuo skardžio, inscenizuodamas savižudybę.
Gandai pirmiau už faktus
Panašiai nutiko ir Latvijoje — kodėl sujudo Latvijos saugumas, mums buvo pasakyta ne visa tiesa: gandai apie galimą lato devalvaciją, analitikų perspėjimų apie einamosios sąskaitos deficitą hiperbolizavimas sklido anksčiau, nei buvo įvykę kokių nors pokyčių, tuomet, kai Latvijos vidutinė tarpbankinė palūkanų norma RIGIBOR svyravo neką mažiau nei akcijų rinkos indeksai, lato kurso pokytis euro atžvilgiu taip pat buvo didžiausias nuo 2005 metų.
Baltijos šalys dėl einamosios sąskaitos deficito perspėjamos ne pirmą kartą. Sparčiai augančiose nedidelėse šalyse tai nėra retenybė. Baltijos šalys einamosios sąskaitos deficitus finansuoja užsienio kapitalo įplaukomis (ypač ženkli yra užsienio kapitalo dalis, skirta bankų paskoloms). Kita vertus, šalis varžo įsipareigojimai išlaikyti stabilų valiutos keitimo kursą ir žemą infliaciją.
Todėl gandai, kad Latvija, siekdama mažinti einamosios sąskaitos deficitą ir infliaciją gali devalvuoti latą buvo be pagrindo. Panašiai, beje, viskas vyko ir Lietuvoje, kur gandai apie prastą Lietuvos padėtį pasigirdo pirmiau, nei, sakykim, atsirado biudžeto deficitas ir t.t. Taigi gandais galima ir išpurenti dirvą tam tikriems valdžios žingsniams.
