Permėje vykusį teatrų festivalį buvo nutarta paįvairinti tokiu būdu. Kadangi atvežti nuteistuosius į miestą ir išleisti į sceną arba atvežti žiūrovus į kalėjimą – per daug komplikuota, spektaklis vyko kalėjime ir buvo retransliuojamas į muziejaus salę mieste, kur sėdėjo žiūrovai. Prieš pradedant kurti spektaklį, reikėjo gauti valdžios leidimą. Tai buvo sunkiausia. Teko belstis į keliolika durų, net į paties FST viršininko duris. Nulėmė kolonijos viršininko parama. Jis pasakė: „Noriu, kad mano žmonės patirtų ką nors gera.“ Pasirodo, yra tokių kolonijos viršininkų. Tiesa, po to koloniją nuolatos tikrina įvairios revizijos.
Buvo ir kitų sunkumų. Kad ir dekoracijų pastatymas. Spektaklyje jos turėjo būti keičiamos tris kartus, A.Doweris reikalavo, kad tai būtų daroma ir per repeticijas. Bet paaiškėjo, kad nuteistųjų „aristokratai“ – rusiškai dabar jie vadinasi „bugry“, vaidinti spektaklyje sutiko, bet tokį prasčiokišką darbą kaip dekoracijų keitimas dirbti atsisakė. Susitvarkyti pavyko tik po poros valandų.
Viename pjesės epizode visi aktoriai turi kvatoti. Bet jiems nepavyksta. „Tu pasakyk tam anglui, – kaliniai sako vertėjui, – tegul už kulisų pastato Vasią. Tada iš juoko visi nugriūsim!“ Ne, ramiai atsakė A.Doweris. Juoktis reikia iš situacijos, iš pjesės konteksto. Dirbdamas jis neturėjo režisieriaus padėjėjo, kuris teatruose tvarko, kada koks aktorius turi išeiti į sceną. „Jie viską turi daryti patys“, – nuo pat pradžių pareiškė režisierius. Jis ir pjesę parašyti buvo pasiūlęs patiems kaliniams. Kolonijoje buvo paskelbtas konkursas. Dalyvauti ryžosi 30 žmonių. A.Doweris pasirinko kūrinį, pavadintą „Peteliškė“, kurio herojus nori pasikalbėti su Dievu, bet pražiopso visus susitikimus, nes Viešpats pasirodo vis skirtingais pavidalais, kaip koks pagalbos prašantis žmogus. Herojus nuveja juos šalin, nes jis neturi laiko – jis laukia Dievo.
Permės kolonija Nr. 29 nėra griežto režimo įstaiga, joje kalima už palyginti lengvus nusikaltimus: vagystes, apgavystes, nors yra ir keli žudikai. Tik 15 nuteistųjų turi aukštąjį išsilavinimą. Visų dantys daugiau ar mažiau išbyrėję, o tai jiems apsunkina tarimą. Moterų kolonijoje, žinoma, nėra, todėl suvaidinti moterišką vaidmenį buvo pakviestas kalinys gėjus. Tokius nuteistieji stengiasi apeiti. Tačiau statant pjesę „žydrasis“ nebuvo ignoruojamas. Tai nustebino ir kolonijos administraciją.
Atrodytų, kaliniai turėjo veržtis vaidinti – vis dėlto pramoga. Ne, to nebuvo. Mat nusikaltėliai dažniausiai priklauso psichologinei cholerikų grupei, rečiau tarp jų pasitaiko melancholikų, sangvinikų ar flegmatikų. Cholerikams būdingas agresyvumas, impulsyvumas, bet ir noras pasirodyti, pasimaivyti. Tačiau vaidinti spektaklyje jie bijo, nes dėl menko išsilavinimo apie teatrą turi miglotą supratimą, tapatina jį su cirku. Kai pakliūva į sceną, bijo atsiverti, parodyti savo tikrąjį „aš“, nes gyvenime įpratę jį slėpti – ir per tardymus, ir nuo draugų, ir nuo artimųjų. Kai kuriems tą barjerą per spektaklį pavyksta peržengti. Tada jie pasijunta kaip žuvys vandenyje. Galbūt kai kurie jų pirmą kartą gyvenime atlieka teigiamą vaidmenį. Jiems tai atgimimas, tikra reabilitacija, kaltės atsikratymas. Meno terapija kaliniams skausminga, bet gali daug duoti – išmokyti atsiverti ir taip tapti kitu žmogum. Todėl A.Dowerio veiklą palaiko Didžiosios Britanijos kalėjimų žinybos.
Permės kolonijoje Nr. 29 – pusantro tūkstančio nuteistųjų, tačiau vos 40 pavyko įkalbinti dalyvauti spektaklyje. Teko ieškoti net karceryje, kur žmonės stovi plieniniuose narvuose, surakintomis už nugaros rankomis. Pakviesti vaidinti kaliniai niūriai tylėjo. Vienas pasakė: „Motina pamatys, kad sūnus tapo klounu. Ką ji apie mane pagalvos?“ Savotiška logika. Tai, kad sūnus sėdi kalėjime – normalu, bet jeigu jis klounas – tai jau problema.
A.Doweris neidealizuoja nei savo darbo, nei kalinių. Neprofesionalai nemoka įsikūnyti į vaidmenį, todėl jis priverstas parinkti vaidmeniui panašaus charakterio žmogų. Mėgėjai daugmaž vaidina save, be to, jų vaidmenys neturi būti labai sunkūs. Dirbdamas su kaliniais režisierius nesidomi, už ką jie nuteisti. Tai jų praeitis. Bet jis supranta, kad dirba ne su angeliukais.
Paklaustas, kokius pastebėjo skirtumus tarp Rusijos ir Didžiosios Britanijos kalėjimų, A.Doweris atsakė diplomatiškai. Jį nustebino, kad Rusijos kalėjimuose kamerose sėdi po keliolika ar dar daugiau žmonių, o Anglijoje niekada nebūna daugiau kaip po tris. Nustebino ir administracijos santykiai su kaliniais. „Bet santykiai tarp kalinių dar šiurkštesni“, – pasakė jis. Ir pridūrė, kad Rusijos kaliniai – kultūringesni už britus.
