Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Goro provincija skaičiuoja paskutinius lietuvių misijos Afganistane metus

Rasos Juknevičienės ir Abdullah Haiwado susitikimas Krašto apsaugos ministerijoje
Alfredo Pliadžio nuotr. / Rasos Juknevičienės ir Abdullah Haiwado susitikimas Krašto apsaugos ministerijoje
Šaltinis: 15min
0
A A

Afganistaną karas kamuoja jau keturis dešimtmečius ir be to, kad nusinešė šimtus tūkstančių gyvybių ir sunaikino šalies ūkį, jis turi ir proziškesnių aspektų, išduoda Goro provincijos gubernatorius Abdullah Haiwadas. Vienas iš tokių – Afganistano provincijų gubernatoriai negali atostogauti kada panorėję, kiekvieną atostogų prašymą turi pasirašyti pats šalies prezidentas Hamidas Karzai'us.

Šį tekstą anglų kalba rasite 15min.en versijoje.

A.Haiwadas, kuris nuo 2010 gruodžio vadovauja Goro provincijai, kur lietuvių kariai vadovauja Provincijos atkūrimo grupei, atostogų patvirtinimo turėjo laukti du mėnesius. „O dabar iš 20 laisvų dienų, 2 praleisiu čia“, – sako jis.

Pakeliui į Londoną, kur gyvena ir mokosi jo vaikai, gubernatorius A.Haiwadas uzsuko į Vilnių susitikti su Lietuvos vadais, „patikrinti nuotaikų“. Gubernatoriaus perduota žinia apie padėtį Afganistane optimistiška: provincijos perdavimas einasi sklandžiai ir iš 2013-aisiais Gorą paliksiančių Lietuvos karių daugelį užduočių sėkmingai perima vietinė administracija. Goro provincijos sostinė Čagčaranas pernai rudenį buvo įtrauktas į antrąją saugumo užtikrinimo pareigų perdavimo etapą, o vietos pareigūnai su užduotimi susidorojo puikiai, sako gubernatorius. A.Haiwadas viliasi, kad trečiasis etapas, kai vietos saugumiečių atsakomybėn bus perduota likusi provincijos teritorija, bus tokia pati sėkminga. Tikimasi, kad apie trečiojo etapo pradžią bus pranešta gegužės mėnesį.

Pastaruoju metu Vakarus pasiekia niūresnės naujienos iš Afganistano. Santykius tarp afganistaniečių ir tarptautinių pajėgų karių apkartino nemalonūs incidentai. Pirmiausia kilo pasipiktinimas dėl vaizdo įrašo, kuriame JAV kariai šlapinasi ant negyvų kalinių. Vėliau amerikiečių bazėje sudegęs Koranas išprovokavo riaušes ir ginkluotus susidūrimus. O kiek daugiau nei prieš savaitę pratrūkęs JAV karys nušovė 16 civilių gyventojų.

Praeitą savaitę Afganistano prezidentas H.Karzai'us užsiminė – daugelio komentatorių nuomonę, siekdamas apraminti vakariečių buvimu nepatenkintas grupes – kad tarptautinės kovinės pajėgos šalį galėtų palikti jau kitais metais, o ne 2014-ųjų gale, kaip buvo sutarta gruodį Bonoje.

Ar realistiška taip greitai išvesti NATO Tarptautines saugumo paramos pajėgas (ISAF) ir palikti Afganistaną tvarkytis pačiam?

„Priklauso nuo provincijos, – sako A.Haiwadas. – Žinoma, jei prezidentas prašo dalį tarptautinių pajėgų išvykti iš Afganistano, tai kai kuriose provincijose padėtis ramesnė ir jų ten nebereikia... Bet viskas priklauso nuo saugumo, o daugelyje provincijų saugumo padėtis kasdien gerėja.“

Kalbant apie Gorą, „mes esame viena ramiausių Afganistano provincijų, – sako A.Haiwadas, – ir tuo didžiuojamės.“

Ir vis dėlto ar gali lietuviai taip greitai perduoti administravimą?

Jau dabar vietinė administracija yra afganistaniečių rankose. Provincijos atkūrimo grupės padeda atstatyti ir vystyti provinciją. Jie naudoja savo ir savo partnerių išteklius provincijos plėtrai.

Atstatymo grupės dirba dviem kryptimis. Pirmiausia, jos stengiasi vystyti Goro provinciją. Vykdo projektus, tokius kaip kelių tiesimas, vaikų namai ir kiti. Antra, jos užtikrina saugumą. Patruliuoja kartu su Afganistano nacionaline armija (ANA) ir Afganistano nacionaline policija (ANP). Džiaugiuosi, kad jie dirba kartu, o ne viską daro tarptautinės pajėgos. Nereikia jaudintis, kad lietuviai nueis į kokį nors kaimą ir ką nors padarys be provincijos valdžios, policijos ar armijos žinios.

Ar dažnai būna, kad užsienio kariai pridaro problemų, tokių kaip pastarosios tragiškos JAV seržanto šaudynės?

Goro provincijoje vengiame siųsti pavienius patrulius, dėl pačių karių saugumo. Be to, norime skatinti bendradarbiavimą tarp vietos pareigūnų, policijos, ANA bei lietuvių ir tarptautinių pajėgų.

Kaip eiliniai žmonės žiūri į lietuvius?

Dirbu tik metus ir keturis mėnesius. Tam tikras požiūris yra. Šiuo metu afganistaniečiai supranta, kad lietuviai nori pagelbėti ir padėti vystyti šalį. Kad jie nėra okupantai, o Goro provincijos gyventojams padedančios pajėgos.

Ar, jūsų manymu, misija buvo sėkminga?

Manau, kad misija buvo sėkminga ir nepaprastai padėjo Goro provincijos plėtrai.

Ar buvo padaryta kokių nors klaidų?

Galima būtų nurodyti klaidų, bet jų visada pasitaiko. Lietuviai labai stengiasi jų nedaryti. Ypač stengiasi nežaisti žmonių nuotaikomis. Jie vengia tokių sričių kaip religija, kuri yra labai jautrus klausimas ir dažnai suerzina žmones. Lietuviai laikosi atokiai, rodo pagarbą musulmonų religijai ir afganistaniečių kultūrai.

***

Provincija, kurią NATO pamiršo

Pernai rugpjūtį britų dienraščio „The Times“ žurnalistas Jerome'as Starkey savo straipsnyje apie Goro provinciją pateikė kiek niūresnį vaizdą. „Tai išties gentinė visuomenė, – jis cituoja Lietuvos pulkininką Nerijų Stankevičių. – Jie niekada neturėjo centrinės valdžios. Vietos policija, vietos valdžios pareigūnai neturi didelės įtakos. Palyginus su tuo, kas buvo prieš penkerius metus... dabar daugiau nelaimingų žmonių, daugiau Talibano kovotojų ir sukilėlių išpuolių.“

Goras, teigia „The Times“, leidžia nuspėti, kaip atrodys visas Afganistanas, kai iš jo pasitrauks NATO pajėgos – čia karaliauja karo vadai, tiesiog ignoruojantys oficialią valdžią. Kai kurie netgi įkurdino rinkliavos postus ir renka mokesčius iš praeivių.

Ar sutinkate su tokiais vertinimais?

Na, kai Jeremy atvyko į Goro provinciją, jis keliavo į tokią vietą, kur kariavo dvi gentys. Neseniai jos atsiskyrė, bet anuomet jos buvo ginkluotos ir pasiruošusios karui.

Goro provincijoje yra gentinių nesutarimų. Gentinių karų Afganistane kyla daugybę šimtmečių, tame nieko naujo. Kai pasitrauks tarptautinė bendruomenė ir kariai, jie vėl kils. Genčių kivirčai kyla jau šimtus metų, tame nieko naujo. O Jeremy pamatė ginkluotą vyrą ir nusprendė parašyti, kad Goro provinciją valdo karo vadai.

Manote, kad padėtis pasitaisė net ir lyginant su pernai metais?

Taip, pernai vyko kovos įvairiose vietose. Kai aš prieš metus tapau gubernatoriumi, kovos virė Pasabande, taip pat netoli Davlat Jaro, talibai nušovė vieną valstybės tarnautoją. Dabar kovos nebevyksta. Žinoma, gentys tebesipeša, bet talibų mažiau.

Moterų teisės

Kalbant apie Afganistaną, dažnai iškyla moterų teisių klausimas – tiek kaip didelė problema, tiek kaip pažangos rodiklis.

Šalyje, kur šitiek dešimtmečių siaučia karas ir kurios visuomenė yra labai tradicinė, tokie dalykai kaip moterų, vaikų ar žmogaus teisės turi būti diegiamos palengva. Ir jų padėtis gerėja, tiek Gore, tiek likusiose provincijose. Gerėja kasdien, bet jei tikimės greitų pokyčių – pereiti iš Talibano režimo be jokių žmogaus teisių į europinio stiliaus demokratiją – tai taip tikrai neįvyks.

O jei bus stumiama, sukels neigiamų padarinių. Žmogaus teisės turi nukeliauti visą kelią, subręsti, ir tik tada jos funkcionuos ir įsitvirtins. O bandant viską pakeisti pernakt, laukia blogi šalutiniai padariniai.

Bet ar šalies vadovai nuoširdžiai stengiasi gerinti padėtį?

Be jokios abejonės. Visi stengiasi. Kovo mėnesį aš atidariau sekretoriatą vien moterims. Iki tol turėjau vyrų sekretoriatą, bet atskyriau patalpą, kur gali laisvai ateiti moterys. Jei joms iškyla kokia nors problema arba nori ką nors aptarti, jos gali ateiti į mano biurą, kur jas priims kita moteris ir perduos jų bėdas man.

Tai didelė pažanga. Iki tol nebuvo sekretoriato moterims, o aš jį įkūriau.

O kaip moterys tvarkydavo reikalus iki tol?

Jos tiesiog neateidavo. Jos turėjo laukti lauke dienų dienas, bet į vidų joms nebuvo leidžiama įeiti ir su manimi susitikti.

Viena dieną rengėme programą moterų teisių tema ir viena moteris atsistojo ir pasakė: „Aš bandžiau su jumis susisiekti septynis mėnesius ir man nepavyko. Iš manęs atėmė dukrą, pagrobė.“

Taigi aš jai liepiau ateiti į mano biurą, pasidomėjau ta byla ir galų gale jos dukra grįžo namo. Tada nusprendžiau įkurti sekretoriatą moterims, kad jos visada galėtų į mane kreiptis. Ir jos naudojasi nauja galimybe. Joms tai nauja, nedrąsu, bet pamažu jos atsiveria.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min