Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2018 lapkričio 25d. 10:56

Grupinio gyvenimo namuose įsikūrę negalią turintys asmenys nenori grįžti į globos namus

Negalią turintys žmonės Vilkaviškio grupinio gyvenimo namuose
Andriaus Grygelaičio nuotr. / Negalią turintys žmonės Vilkaviškio grupinio gyvenimo namuose
Dar ne taip seniai daugybė Vilkaviškio gyventojų priešinosi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pradėtai šiame rajone esančių Didvyžių socialinės globos namų pertvarkai. Ją įgyvendinant asmenys, turintys proto bei psichikos negalią, pradėti integruoti į bendruomenę bei įkurdinti grupinio gyvenimo namuose. Šiandien Vilkaviškyje aistros jau aprimę, o aplinkiniai gyventojai džiaugiasi nauja kaimynyste.

Pripažino klydę

Didžiausią pasipiktinimą minėta reforma vilkaviškiečiams kėlė dėl to, kad apie laukiančius pokyčius jie sužinojo tik tada, kai buvo pradėta ieškoti pirmųjų patalpų, kuriose galėtų apsigyventi proto ar psichinę negalią turintys asmenys.

Dar didesnė nerimo banga nuvilnijo, kai beveik pačiame Vilkaviškio centre už 63 tūkst. eurų buvo nupirktas pirmasis iš daugybės numatomų būstų. Tada gyventojai ėmė svarstyti, kad į jų kaimynystę atsikraustys pavojų ne tik aplinkiniams, bet ir sau patiems keliantys asmenys. Vilkaviškiečiai abejojo, ar šie gyventojai galės deramai integruotis į bendruomenę. Tąkart net buvo inicijuotas parašų, prieštaraujančių pertvarkai, rinkimas ir surinkta beveik 1,7 tūkst. palaikančių balsų. Visi jie įteikti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui bei šalies prezidentei.

Nors tuomet Didvyžių socialinės globos namų direktorius Rimvydas Žiemys ramino visuomenę, kad į Vilkaviškį atsikraustysiantys asmenys jokių problemų aplinkiniams tikrai nesudarys, vietiniai gyventojai tuo patikėjo tik po to, kai 10 proto ir psichinę negalią turinčių asmenų apsigyveno naujuose namuose. Dabar daugelis vilkaviškiečių pripažįsta, kad tąkart buvo susidarę klaidingą nuomonę.

„Sakyčiau, kad geresnių kaimynų nebūna – tylūs, ramūs, draugiški. Panašu, kad jų gyvenimas tuose namuose labai disciplinuotas ir dažniausiai apsiriboja kiemu. Jie nevaikšto kada panorėję ir kur panorėję, o jeigu eina į parduotuvę, tai lydimi globėjos. Sutikti gatvėje jie visuomet mandagiai pasisveikina. Jokia paslaptis – prieš jiems atsikraustant buvo visokių minčių. Baiminomės, kad galbūt šie žmonės nuolatos be tikslo vaikščios gatve, šmirinės po kiemus, visus užkabinės. Tačiau to tikrai nėra. Jų namuose visuomet ramu, negirdėti jokio triukšmo, o dažniausiai ir jų pačių nematyti“, – teigė kaimynystėje gyvenanti Dangyra Apanavičienė.

Ji tikino savo kaimynus matanti tik tuomet, kai jie tvarko aplinką – šluoja kiemą, grėbia lapus, renka šiukšles. Anot jos, dauguma aplinkinių stebisi, kaip idealiai naujakuriai prižiūri savo namų teritoriją. Pavyzdžiui, vasarą namo balkonas, kiemas tiesiog skendėjo žydinčiose gėlėse, kurias patys gyventojai laistė, prižiūrėjo.

„Su savo naujaisiais kaimynais aš kartais pasikalbu, paklausiu, kaip jiems sekasi, ką veikia, pasiteirauju, ar nenorėtų grįžti į Didvyžius. Kaip suprantu, jiems čia gyventi gera, sako, kad labiausiai mėgaujasi ramybe ir grįžti ten, iš kur atsikėlė, tikrai nenorėtų“, – pasakojo D.Apanavičienė.

Namus pirks 2020 m.

Kad naujakuriai labai greitai apsiprato Vilkaviškyje pripažino ir R.Žiemys. Jis pasakojo, kad septyni iš jų šiuo metu lanko sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos užsiėmimus, likusieji vaikšto į tam tikras veiklas, vykstančias psichikos sveikatos centre. Anot direktoriaus, šie žmonės labai greitai pajuto savarankiškumą – jie patys su lydinčiu asmeniu net buvo suorganizavę ekskursiją autobusu į Marijampolę, nuolat lanko biblioteką, kitas įstaigas, įvairius renginius.

„Nesakau, kad visi mūsų įstaigos gyventojai galėtų gyventi tokiomis sąlygomis. Yra tokių, kuriems reikia nuolatinės priežiūros arba tų, kurie yra jau pensinio amžiaus ir vargu, ar jie sugebėtų integruotis į visuomenę“, – kalbėjo Didvyžių socialinės globos namų direktorius.

Jo teigimu, aplinkinių nuomonė apie tokius gyventojus pasikeis tik tada, kai jie supras, kad proto ir psichikos negalią turintys asmenys yra tokie patys žmonės kaip ir visi kiti. R.Žiemys tikino suprantantis, kodėl tarp vilkaviškiečių tvyrojo nerimas ir būgštavimai dėl savo saugumo. Jo teigimu, vietinių įsiaudrinimą lėmė daugybė neteisingų mitų, kurie labai greitai pasklido po visuomenę.

„Ateinančiais metais nėra numatyta į grupinio gyvenimo namus perkelti daugiau mūsų įstaigos gyventojų. Tiesa, esame parašę investicinį projektą 2020 metais trims naujiems namams įsigyti. Greičiausiai šiuos būstus vėl pirksime Vilkaviškyje.

Lietuvoje yra keletas pavyzdžių, kai grupinio gyvenimo namai įkurdinami toliau nuo miestų centrų, ligoninių, poliklinikų, parduotuvių, įvairių kultūrinių ar kitokio pobūdžio įstaigų. Tuomet gyventojų išlaikymo kaštai labai padidėja, nes juos nuolat tenka visur vežioti. Mūsų atveju grupinių namų gyventojai viską pasiekia pėsčiomis. O tai – dar viena integravimo į bendruomenę dalis“, – kalbėjo R.Žiemys.

R.Žiemio teigimu, aplinkinių nuomonė apie tokius gyventojus pasikeis tik tada, kai jie supras, kad proto ir psichikos negalią turintys asmenys yra tokie patys žmonės kaip ir visi kiti.

Jis tikino, kad kol kas dar sunku pasakyti, ar pabrango vieno tokio asmens išlaikymas naujuose grupinio gyvenimo namuose, lyginant su jų gyvenimu dideliuose Didvyžių socialinės globos namuose. Tai bus galima pasakyti tik po kurio laiko.

„Bent kol kas išlaikymo kaštai tikrai nepakilo, tačiau, aišku, kad po šildymo sezono viskas pasikeis. Dabar dešimtį čia gyvenančių žmonių pasikeisdami prižiūri septyni socialiniai darbuotojai. Atlyginimo požiūriu išlaidos tikrai didesnės, tačiau reikia pripažinti, kad čia jiems nereikia valgyklos ar skalbyklos paslaugų, nes maistą jie gaminasi patys, drabužius skalbia ir lygina taip pat savarankiškai“, – kalbėjo direktorius.

Sugrįžti nenorėtų

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija panašią reformą vykdo ne vien Vilkaviškio rajone. Šiuo metu Lietuvoje jau yra apie 30 grupinio gyvenimo namų ir butų. Tiesa, į didžiąją dalį iš jų perkelti vaikai, o suaugusieji savarankiškai mokosi gyventi tik maždaug dešimtyje būstų. Į Vilkaviškį iš Didvyžių persikėlę naujakuriai buvo pirmieji tai padarę proto ir psichikos negalią turintys asmenys visame Marijampolės regione. Šiandien jie jau visiškai apsiprato naujuose namuose ir į senus grįžti nenorėtų.

„Čia daug smagiau. Patys darome valgyti, patys tvarkome teritoriją, einame į miestą. Dabar ruošiamės Kalėdoms ir Naujiesiems metams. Didvyžiuose nebuvo taip gerai. Ten – daug žmonių, didelis šurmulys. Ten ne visi mokėdavo kuo nors dalintis, tad kartais kildavo įvairių konfliktų, net muštynių“, – pasakojo vienas iš naujakurių Nerijus Bušniauskas.

Andriaus Grygelaičio nuotr./Negalią turintys žmonės Vilkaviškio grupinio gyvenimo namuose
Andriaus Grygelaičio nuotr./Negalią turintys žmonės Vilkaviškio grupinio gyvenimo namuose

Nors ne visi naujieji gyventojai gali taip sklandžiai dėstyti mintis kaip Nerijus, tačiau visi sutartinai kartojo, kad jiems naujuose namuose yra labai smagu. Čia gyvenanti Vida Veiverienė džiaugėsi, kad puikiai pavyksta sutarti ir su kaimynais. Pavyzdžiui, prieš pat Helovyną viena kaimynė atnešė ir padovanojo didžiulį moliūgą. Kita grupinio gyvenimo namų gyventoja Aistė Daktaraitė taip pat pasidžiaugė kaimynyste. Ji prisiminė, kaip vasarą viena moteris ją pavaišino ledais.

„Netoli mūsų gyvena vyresnio amžiaus moteris. Jai mūsų vaikinai dažnai padeda panešti sunkius kibirus. Visi čia turime nuosavas lovas, baldus, kambariuose gyvename po du. Mes ir į miestą išeiname. Prieš kelis metus niekaip nebūčiau pagalvojusi, kad bus taip gerai“, – šypsojosi V.Veiverienė.

Ir iš tikrųjų, kalbant apie pasikeitusias sąlygas, visų naujakurių akys spindi, jie noriai pasakoja savo apie pomėgius, įvairias veiklas. Dar didesnis džiaugsmas visus gyventojus apima vedžiojant po savo tvarkingus, jaukius bei šiltus kambarius.

Nadiežda Smirnova skuba rodyti savo iš karoliukų dėliojamą paveikslą. Jį pagaminti reikia itin didelio kruopštumo. Kęstutis Puzinauskas pasakoja, kaip jis mėgsta sukiotis virtuvėje, kaip čia gamina ne tik paprastas mišraines, bet ir sudėtingus patiekalus, tokius kaip cepelinai, bulvių plokštainis, kotletai ar kt. Jaunas vyras prisipažino pats parašęs prašymą, kad būtų iš Didvyžių perkeltas į Vilkaviškyje esančius grupinio gyvenimo namus.

Stebisi savimi

Iš Didvyžių į Vilkaviškį atkeltus proto ir psichikos negalią turinčius asmenis prižiūrinti socialinė darbuotoja Lolita Muraškauskienė sakė pastebinti, kad čia persikraustę asmenys tobulėja kone kasdien. Svarbiausia, anot jos, yra patikėti savimi. Daugelis iš jų dažnai patys nustemba, kai ką nors pavyksta padaryti, ko iki tol niekada nebuvo pavykę.

Kalbant apie pasikeitusias sąlygas, visų naujakurių akys spindi, jie noriai pasakoja savo apie pomėgius, įvairias veiklas.

Socialinės darbuotojos teigimu, seniau tobulėti šiems žmonėms nebuvo tiek galimybių, kiek dabar. Apsigyvenus Vilkaviškyje proto ir psichikos negalią turintys asmenys ne tik patys tvarkosi namus, dirba sode ar šiltnamyje, gamina maistą, bet ir randa laiko pramogoms: žaidžia smiginį, stalo futbolą, krepšinį ir net daužo bokso kriaušę.

„Mūsų pagrindinis tikslas – išeiti į bendruomenę. Mes patys einame į prekybos centrus, perkame maistą. Iš pradžių daug kas į mus žiūrėjo kiek keistai, tačiau dabar jau dažniausiai visus atpažįsta. Visokių yra žmonių. Vieni labiau tolerantiški mūsų atžvilgiu, kiti – gal kiek mažiau. Vis dėlto konfliktinių situacijų dar nepasitaikė. Manau tiek mums, tiek aplinkiniams dar reikės šiek tiek laiko, kol visiškai priprasime vieni prie kitų“, – kalbėjo dar viena socialinė darbuotoja Ramunė Brazauskienė.

Svarbiausia – išdrįsti

Didvyžių socialinės globos namų direktorius R.Žiemys vylėsi, kad ateityje įrenginėjant naujus grupinio gyvenimo namus visuomenėje nerimo ir pasipriešinimo jau bus mažiau. Tiesa, jis svarstė, kad dalis įstaigos gyventojų galėtų būti perkelti ne į grupinio gyvenimo namus, o į apsaugotus būstus.

„Tiek socialinių paslaugų įstatyme, tiek kituose teisės aktuose akcentuojama, kad šeima yra didžiausia vertybė. Jei šeimose yra neįgalių asmenų, socialines paslaugas visų pirma reikėtų nukreipti būtent ten. Pavyzdžiui, jei negalią turintis asmuo gyvena pas artimuosius ir vieną dieną jų nelieka, įprastai be priežiūros likęs žmogus perkeliamas į globos namus. O gal jam visai to nereikia? Gal jam pakaktų apsaugoto būsto, kur jis būtų prižiūrimas minimaliai? Deja, dažniausiai apie tokią galimybę niekas net nesvarsto“, – apmaudo neslėpė R.Žiemys.

Andriaus Grygelaičio nuotr./Negalią turintys žmonės Vilkaviškio grupinio gyvenimo namuose
Andriaus Grygelaičio nuotr./Negalią turintys žmonės Vilkaviškio grupinio gyvenimo namuose

Jis taip pat turėjo patarimų tiems, kurie panašius pokyčius įgyvendins ateityje. Didvyžių socialinės globos namų direktoriaus teigimu, jei tik yra galimybė, grupinio gyvenimo namus daug geriau būtų statytis patiems, nei pirkti seniai stovintį būstą.

„Sename name gali būti daug nepatogumų, nereikalingų patalpų. Neretai dalis čia apgyvendinamų žmonių turi judėjimo negalią, tad gali tekti įrengti liftą, o tai padaryti sename name gali būti labai sunku. Svarbu įrenginėjant tokio tipo būstą neskubėti ir gerai viską apgalvoti, nes vėliau klaidų taisymas gali būti gana komplikuotas ir kainuoti nemažai lėšų. Vis dėlto pagrindinis mano patarimas kitiems būtų nebijoti ir išdrįsti. Žmonėms perkeltiems iš didelės įstaigos į mažesnius grupinio gyvenimo namus tikrai yra daug geriau nei iki tol“, – teigė R.Žiemys.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

SEB verslo augimo programa

01:31:00

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

19:26
19:02
01:20

Esports namai

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie 15min