Straipsnyje „Naujasis Varšuvos paktas“ teigiama, jog ne taip jau ir seniai, prieš kelias dešimtis metų, Lenkija, antra po Rusijos, buvo labai svarbi politinėje Europos arenoje. (1955 metais kaip atsakas į NATO, buvo pasirašytas Varšuvos paktas tarp Rytų ir Vidurio Europos šalių, esančių Sovietų Sąjungos įtakos zonoje.) Pats pakto pavadinimas „Varšuvos“ tai puikiai iliustruoja.
Tiesa, lenkams nepatiko būti valdomiems Rusijos ir klausytis komunistinių nurodymų, tačiau daugelis šventai tikėjo, jog tik sovietai gali apginti jų teritorijas nuo nedraugiškos nors ir silpnos kaimyninės pokario Vokietijos.
Šiandien, kaip teigia britų spauda, visuomenė turi progą stebėti naujo „Varšuvos pakto“ gimimą.
Šį kartą panašią sandraugą, tiesa, ne teritorinę, o draugiškai politišką, kuria stiprios antirusiškos ir proamerikietiškos jėgos.
Lenkija ir jos sąjungininkės Estija, Latvija ir Lietuva taip koordinuoja savo politiką, kad ši kuo labiau atitiktų JAV diktuojamas taisykles. Baltijos valstybės su Lenkija priešakyje įtarinėja ir kaltina Rusiją viskuo, kuo tik įmanoma. Mažosios šalys taip pat labai garsiai reiškia savo nepasitenkinimą Europos Sąjungos vykdoma politika ir piktinasi tuo, jog ES ir Rusijos santykiai nėra priešiški.
Būtent minėtosios valstybės garsiau už bet kurias kitas reiškia savo paramą Gruzijai ir Ukrainai dėl narystės NATO. Baltijos šalys su Lenkija taip pat labai kritiškai vertina naftotiekio tiesimą iš Rusijos į Vokietija. Šių valstybių politikai mano, kad Europos Sąjunga elgiasi pernelyg galantiškai ir švelniai Rusijos veiksmų atžvilgiu.
Britams atrodo keista, jog tokios mažos valstybės sukelia Europos politinėje arenoje tiek triukšmo. Kilus grėsmės pavojui jos galėtų tikėtis tik JAV pagalbos, nes kitos Europos šalys, nors ir būdamos NATO narės, vangiai benorės kištis į konfliktus ar karinius nesutarimus.
Kodėl tuomet Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija, puikiai žinodamos, kas gali grėsti už burnojimą prieš Rusija, vis viena taip nekenčia šios valstybės?
1939 metų Ribentropo Molotovo paktas vis dar gyvas šių tautų atmintyje. Kitaip sakant, jei Rusija ir Vokietija pradeda sutarti kokiu nors klausimu, Baltijos šalys ir Lenkija tuojau pat reaguoja į tokį sutarimą labai įtariai ir pasirengia galimam puolimui. Taip pat mažosios valstybės nori jungtis tarpusavyje, nes žino, kad politiniai sąjungininkai yra be galo svarbūs.
Iki antrojo pasaulinio karo tokiais sąjungininkais buvo Britanija ir Prancūzija. Dabar visiems pagalbos ranką tiesia JAV. Tačiau patyliukais ieškoti politinių draugų nederėtų. Kaip mano britai, būtų daug geriau nesišvaistyti kaltinimais ir įtarimais, o palaikyti su Rusija draugiškus santykius.
Tačiau visų pirma Europos valstybės turi pasitikėti viena kita. Jei Lietuva įtartinai žvelgs į Vokietijos – Rusijos sutartis, nieko gero iš to nebus.
