Vykstame į Kauno pašonėje esančius Radikius. Pro tankius debesis ima skverbtis saulutė.
Susimąstau, kad ir šioje istorijoje pasakojimas dėliojasi labai panašiai – net ir tamsiausiuose momentuose, sunkiausiose žmogui duotose gyvenimo pamokose yra daug šviesos ir gėrio, reikia tik turėti vidinės stiprybės bei tikėjimo, kad tai įžvelgtum.
Berankių namuose pasitinka ramybė. Kiekvienas žmogus ją atranda skirtinguose dalykuose. Štai pašnekovė Aurelija – ryto ir vakaro maldoje, jos sutuoktinis – žvelgdamas į didžiulį svetainėje įtaisytą akvariumą.
„Mano pagrindas – Dievas, įsikibusi į ranką kiekvieną dieną, nepaleidžiu. Pašaukimas toks, prigimtis filosofinė.
Mano šeimos namuose niekada nebuvo kalbama apie tikėjimą. Prisimenu, kai tik vaikystėje kino teatruose atsirado filmas „Jėzus“, labai palietė. Be to, kartą išgirdau su pusbroliu besimeldžiančią močiutę. Ką jie čia kalba? Įsigijau maldaknygę – reikia išmokti. Mano mama labai įtariai į tai žiūrėjo: sekmadienio rytą paauglė keliasi ir 4 km pėsčiomis eina iki bažnyčios – manė, kad į sektą papuoliau, – prajuokino Aurelija. – O mano vyro svajonė nuo pat vaikystės buvo akvariumas. Manau, ir šį namą jis pastatė tam, kad didelį akvariumą galėtų įsirengti“.
Paklausta, ar jos tikėjimas niekad nebuvo susvyravęs, net tuomet, kai buvo duotas toks didžiulis išbandymas – su Patau sindromu kovojantis jauniausias sūnus – Aurelija prisiminė dešimtoje klasėje nutikusią istoriją, kai nuo kunigo gavo pylos už tai, kad į mokyklą sugeba 5 kartus per savaitę nueiti, o į bažnyčią – retai ir tą vieną.
„Sureagavau jautriai – dabar jau į bažnyčią niekad neisiu. Tik po kurio laiko sugrįžo viskas per vyrą, kuris traktuoja save netikinčiu. Kai Santuokos sakramentui ieškojome bažnyčios, kunigas labai maloniai su mumis pakalbėjo. Man to užteko – pradėjau kiekvieną sekmadienį eiti bažnyčion. Traukte traukė. Vyras buvo labai nustebęs, kad vedė mane su visa bažnyčia – su kitokia juk draugavo. Turėjo apsiprasti“, – prisiminė pašnekovė.
Mano pagrindas – Dievas, įsikibusi į ranką kiekvieną dieną, nepaleidžiu.
Tačiau už tų įvardytų trumpučių ramybės akimirkų slypi ištisas reikalų verpetas. Net ir atsakinėdama į klausimus Aurelija mintyse sprendė daugybę užduočių, reagavo į pagalbininkės Andželikos rankose myluojamo Augustino judesius bei garsus, atsiliepinėjo į gydytojų bei artimųjų telefono skambučius, skubėjo į kitą kambarį išklausyti iš slaugos namų parsivežtos anytos poreikių.
Šiuose namuose suskaičiuota, rodos, kiekviena minutė, o laisvas atsiradęs pusvalandis – aukso vertės.
– Aurelija, Augustino gimimą pavadinau išbandymu, bet gal jums pačiai tai neatrodo kaip iššūkis?
– Kai diagnozavo Augustinui Patau sindromą, buvo vidurys nėštumo – ėjo dvidešimta savaitė, buvo daromas trečiasis ultragarsas. Tuomet jau akivaizdžiai matėsi visi simptomai. Kai vėliau sėdėjau prie genetikės kabineto, pagalvojau: čia bus mano tikėjimo iššūkis. Priėmiau tai kaip savotišką Dievo dovaną, nes labai daug gėrio atėjo. Pirmiausia – labai daug gerų žmonių, tokių, kaip Augustiną padedanti prižiūrėti Andželika ar Augustino krikšto mama tapusi Kauno klinikų dvasinė asistentė.
– Reikia labai daug empatijos, vidinės stiprybės ir dvasingumo, kad į tai žvelgtum tokiu žvilgsniu, kaip jūs žvelgiate. Augustinas gimė laiku, visiškai išnešiotas?
– Taip, gimė per patį kovidą – 2020 metų liepą, buvo 38-ta nėštumo savaitė. Surinko pagal tam tikrą skalę visus balus, lyg sveikas kūdikis – gimęs verkė, kvėpavo. Tai trečiasis mano sūnus, su kitais dviem ankstesniais nėštumais ir gimdymais jokių problemų nebuvo kilę. Kaip sakau, jei kam skirta išnešioti ir gimdyti, tai tik man – viskas lengva.
Tačiau kai trečiojo nėštumo metu nustatė, kad vaisiui – Patau sindromas, gydytojai rekomendavo darytis abortą, nes ar taip, ar anaip bus persileidimas, tokie vaikai neišgyvena. Nesutikau, pasakiau, kad kaip bus, taip bus – tegul natūraliai viskas įvyksta: ne aš pradėjau, ne aš ir užbaigsiu šią gyvybę. Turėjau pasirašyti raštu, kad žinodama diagnozę nesidarau aborto.
