Boksu M.Mačius susidomėjo devintoje klasėje – dar mokydamasis Agluonų pagrindinėje mokykloje. J.Žilinsko auklėtinis reikšmingesnių asmeninių pergalių ringe nepasiekė, mat vyresnėse klasėse mokslus tęsė jau Akmenės gimnazijoje, tad suderinti ypatingo atsidavimo reikalaujantį sportą ir pamokas tapo sunku.
Boksą M.Mačius vadina vargo mačiusių žmonių sportu ir prisipažįsta, kad pats augo nepasiturinčioje šeimoje. Nenorėdamas tapti našta tėvams vaikinas tyliai svarstė, kad baigęs mokslus gimnazijoje greičiausiai eis į armiją.
„Žinojau, kad pinigų nėra, o mokslas gali būti brangus“, – prisipažįsta Mantas ir prasitaria, kad tėvams savo tikrųjų minčių neatskleidė. Tačiau kai abitūros egzaminai jau buvo išlaikyti, jis išgirdo tėvą sakant: „Mane mama išleido į mokslus, tai ir aš išleisiu – bent pirmiems metams.“
Mane mama išleido į mokslus, tai ir aš išleisiu – bent pirmiems metams.
M.Mačius nesunkiai įstojo į Lietuvos kūno kultūros akademiją (dabar – Lietuvos sporto universitetas) mokytis sporto pedagogikos ir įgyti bokso trenerio specialybę. Vaikinas pateko į valstybės finansuojamą vietą ir už studijas niekada nemokėjo.
Išvyko metams, užtruko penkerius
Studijuodamas Kaune Mantas pamilo savo kraštietę, toje pačioje aukštojoje mokykloje lengvosios atletikos mokslus krimtusią Raimondą.
„Nuo trečio kurso dirbau apsaugininku, dabar jau mano žmona tapusi Raimonda anuomet darbavosi picerijoje. Kaip studentai gyvenome visai neblogai“, – sako Mantas.
Vis dėlto iki pilnos laimės porai kažko trūko. Baigę mokslus diplomuoti sporto treneriai nusprendė išvykti į Angliją užsidirbti.
„Iš pradžių galvojome, kad pabūsime tik metus. Tačiau netrukus supratome, kad net ten pinigai ant medžių neauga, ir norint susitaupyti reikia daug ir sunkiai dirbti. Todėl mūsų planuoti metai užsitęsė iki beveik penkerių“, – pasakoja Mantas.
 |
Žmonai laukiantis dirbo už du
Anglų kalbos žiniomis negalėjęs pasigirti M.Mačius iš pradžių įsidarbino automobilių plovykloje, Raimonda stojo prie konvejerio plastmasės fabrike.
Netrukus supratome, kad net ten pinigai ant medžių neauga, ir norint susitaupyti reikia daug ir sunkiai dirbti.
„Buvo labai sunku, tačiau kabinomės kaip galėjome, kol persilaužėme. Laikui bėgant, žmona ėmė kilti pareigose, o aš radau geriau apmokamą darbą akmens kasykloje“, – į praeitį nusikėlė Mantas.
Tai buvo sunkus fizinis darbas, nors su kirtikliu akmens skaldyti ir nereikėjo – teko jį doroti, naudojant specialią techniką, vadinamąją giljotiną.
Mantas pramoko angliškai ir darbdavys, pamatęs, kad jo samdomas lietuvis yra atsidavęs ir atsakingas, pastūmėjo jį užimti aukštesnes pozicijas.
„Dalyvavau apmokymuose, kuriuos finansavo darbovietė. Įgijau kvalifikaciją, gavau sertifikatą, todėl man leido dirbti su labai brangia įranga – didelio skersmens akmenis galinčiu supjaustyti deimantiniu pjūklu“, – pasakoja Mantas.
Jis nevengė nei sunkaus darbo, nei viršvalandžių. Būdavo savaičių, kai per parą miegodavo vos po kelias valandas.
Žmonai susilaukus pirmagimės Rugilės, Mantas dirbo už du: „Mūsų tikslas buvo užsidirbti, o dirbant tik vienam pinigų užtekdavo pragyventi, bet ne sutaupyti.“
Auginti ten vaikus mums pasirodė sudėtinga. Darželio rasti nepavyko, o samdyti auklę žvėriškai brangu.
Pagal Anglijos įstatymus, darbo vieta motinai išsaugoma tik devynis mėnesius po gimdymo. Vaiko priežiūros atostogose Raimonda nepraleido nė tiek – dirbti grįžo, kai Rugilei buvo vos daugiau nei pusė metų.
„Auginti ten vaikus mums pasirodė sudėtinga. Darželio rasti nepavyko, o samdyti auklę žvėriškai brangu. Nusprendėme patys prižiūrėti dukrą: dieną būdavau su vaiku, o žmonai grįžus iš darbo eidavau dirbti į naktinę pamainą. Teko atsisakyti darbo akmens kasykloje. Įsidarbinau fabrike, kur ir žmona – vairavau autokarą“, – dėstė pašnekovas.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Mantas Mačius su dukra Rugile |
Vaikams – daugiau laisvės ir atrakcijų
Gyvendami Anglijoje, netoli Bristolio, Mačiai niekada nenutraukė ryšių nei su Lietuva, nei su Naujosios Akmenės bendruomene.
„Visą tą laiką Anglijoje svajojome apie Lietuvą, ilgėjomės jos, tačiau kuo ilgiau būni, tuo sunkiau ištrūkti. Kad pasiryžtum, reikia gyvenimo sukrėtimo – teigiamo ar neigiamo“, – svarstė Mantas.
Visą tą laiką Anglijoje svajojome apie Lietuvą, ilgėjomės jos, tačiau kuo ilgiau būni, tuo sunkiau ištrūkti.
Tuo lemiamu lūžio tašku Mačiams tapo antrasis Raimondos nėštumas. „Pradėjome labai rimtai mąstyti apie grįžimą ir galų gale apsisprendėme. Žmona išėjo į dekretą ir jau kitą dieną mes išskridome namo“, – prisiminė Mantas.
Į Naująją Akmenę šeima grįžo praėjusių metų kovą. Sūnus Rėjus, kuriam dabar jau 14 mėnesių, gimė birželį.
„Dar dabar nespjauname į tai, kad kada nors teks vėl išvykti. Jei susiklostytų taip, kad Lietuvoje negalėtume išgyventi ir išlaikyti savo vaikų, bet kurią akimirką emigruotume: kalbą mokame, turime darbo patirties, esame išsilaikę sertifikatus, užsitarnavę darbdavių pasitikėjimą. Tačiau šiandien, praėjus pusantrų metų, nė trupučio nesigailime, kad grįžome. Mums gerai sekasi, vaikams čia daugiau laisvės ir atrakcijų. Šalia artimieji, bičiuliai, giminaičiai. Gyvename netoli žmonos tėvų, Rugilei toks džiaugsmas: kai girdžiu ją tariant „Baba baba, mano baba“, net širdį suspaudžia“, – atvirauja akmeniškis.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Mantas Mačius su auklėtiniu |
Bokso reikmenis pirko Anglijos turguose
Į sporto centrą jis grįžo netuščiomis. Anglijoje lankydamasis įvairiuose padėvėtų ir naujų daiktų turguose jis neatsispirdavo pagundai įsigyti bokso reikmenų. Todėl į Naująją Akmenę užimti trenerio pareigų jis atvyko su kraičiu: bokso pirštinėmis, bateliais, fiziniam pasirengimui skirta įranga.
„Viskas labai pravertė, nes bokso bazė buvo labai apleista“, – neslepia Mantas, vasaros viduryje įkūręs ir bokso klubą „Akmeninis kumštis“.
Kuo daugiau varžybų, tuo didesnė motyvacija treniruotis.
Tokiu būdu lengviau populiarinti šią sporto šaką, rašyti projektus finansavimui gauti ir pritraukti privačių rėmėjų.
„Jei savęs nerodysi, tai ir to bokso niekas nematys. Organizuojame varžybas, reklamuojame jas, ateina žmonės pasižiūrėti ir jiems patiems to nesitikint šis sportas palieka visai kitokį įspūdį nei jie įsivaizdavo. Reikia daugiau kalbėti, pasakoti, tada, žiūrėk, tėvai ir savo vaikus atveda“, – sako bokso treneris.
Jis primena, kad prieš kokius 20 metų bokso varžybos Akmenės rajone vykdavo dažnai. Po Nepriklausomybės ši sporto šaka tarsi apmirė, tačiau susidomėjimas ja – ne.
„Sąlygos nėra tokios tragiškos, kaip kiti galvoja. Suorganizavome varžybas, sukvietėme aplinkinius rajonus – Telšius, Tauragę – ir vaikai patenkinti. Kuo daugiau varžybų, tuo didesnė motyvacija treniruotis“, – įsitikinęs M.Mačius.
Londono olimpiadoje bronzos medalį iškovojusio Evaldo Petrausko pavyzdys irgi padeda. „Dėl medalio finansavimo boksui niekas nedidina, tačiau vaikams tai pavyzdys, kad, jei viskas gerai klostysis, iš šio sporto netgi galima gyventi. Juk ne visi gabūs mokslams, todėl jiems smagu bent kur nors save realizuoti“, – kalba treneris.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Rezultatams reikia daug darbo |
Treniruočių krūvį pakelia tik gyvenimo užgrūdinti vaikai
Jaunųjų boksininkų, kuriuos ugdo M.Mačius, sąraše – apie 50 pavardžių. Aktyviai ir atsakingai treniruotes lanko daugiau nei pusė. M.Mačiaus auklėtiniams – nuo 12 iki 18 metų.
Kai maniškiai laimi prieš tuos, kurie treniruojasi keleriais metais ilgiau, širdis uždainuoja. Gabūs mano vaikai.
Kaip pavyksta boksu sudominti jaunimą? „Dabar toks laikmetis, kai tėvai labai skuba, yra nuolat užimti – darbas, namai, vėl darbas. Vaikams laiko nelabai ir lieka. Turiu minty ne pamaitinti ar apskalbti, bet nuoširdžiai pasikalbėti. Be to, daug mano auklėtinių gyvena socialinės rizikos šeimose, todėl užtenka jiems parodyti bent šiek tiek dėmesio, pabendrauti, ir vaikai tave priima kaip savą – tada atsiveria, apie bėdas papasakoja ir t.t. Turbūt jie mane vertina kaip patikėtinį, į kurį gali atsiremti ir lygiuotis“, – svarsto Mantas.
Be to, pažymi jis, žmogui, kuris neturi jokių rūpesčių, boksas – per sunkus: „Treniruojantis reikia išlieti labai daug prakaito ir įdėti daug pastangų. Norint pasiekti rezultatų, reikia ištvermės, būti užsigrūdinusiam, kad iškęstum krūvį.“
M.Mačius didžiuojasi savo auklėtiniais, kurie reguliariai lanko treniruotes ir prizines vietas skina net Lietuvos čempionatuose.
„Kai maniškiai laimi prieš tuos, kurie treniruojasi keleriais metais ilgiau, širdis uždainuoja. Gabūs mano vaikai“, – pasitenkinimo neslėpė treneris.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Raimenų demonstravimas |
Jėgą demonstruoja tik sporto salėje?
Auklėtiniams skiepydamas tam tikras vertybes M.Mačius siekia pakeisti neigiamą bokso įvaizdį, girdi, tai viso labo snukių daužymas.
„Noriu pakelti šio sporto prestižą, sukurti nerašytą etikos kodeksą. Per treniruotes vaikams stengiuosi pabrėžti, kad to, ko jie išmoksta ringe, negalima naudoti gatvėje. Aiškinu, kad jie yra tiek fiziškai stiprūs, kad gali smarkiai sužaloti žmogų: kiekvienas jų smūgis į maišą augina jėgą, kurios šiukštu nedera demonstruoti niekur kitur kaip tik sporto salėje“, – pedagoginius sugebėjimus atskleidė Mantas.
Kiekvienas smūgis į maišą augina jėgą, kurios šiukštu nedera demonstruoti niekur kitur kaip tik sporto salėje
Pusantrų metų įdirbis, formuojant teigimą nuomonę apie boksą, jau duoda vaisių.
„Daugėja žmonių, kurie savanoriškai prisideda prie varžybų organizavimo, tarkime, teisėjauja nemokamai ar labai gražiai sumaketuoja skelbimą apie vyksiančias varžybas. Vienas bičiulis, dirbantis „Akmenės cemente“, padėjo prikalbinti pačią įmonę paremti varžybas“, – kalba Mantas.
Jis įsitikinęs, kad bokso sporto ateitis smarkiai priklauso nuo trenerių iniciatyvos: „Yra daug metų dirbančių trenerių, kurie inertiški ir nesirūpina šios sporto šakos populiarinimu – gauna algą ir šiltai sėdi. Tuo metu jaunesni treneriai yra veržlesni ir nori pralaužti ledus, pavyzdžiui, mano studijų draugas boksą prikėlė Tauragėje.“
Gyvenimo provincijoje privalumai
Nuo šio rugsėjo Akmenės rajono sporto centre lengvosios atletikos trenere dirba ir R.Mačiuvienė.
„Šiandien ji vedė pirmą treniruotę ir labai džiaugiasi, kad vaikų susirinko: juk didžiąją dalį sportuoti norinčio jaunimo paprastai nugriebia futbolas ir krepšinis“, – žmonos nuogąstavimus išdavė M.Mačius.
Kita vertus, Raimonda ir taip nepražūtų. Versli 28 metų moteris dar būdama Anglijoje pirkdavo ir siųsdavo drabužius, kuriuos parduodavo Lietuvoje.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Rugilė ir Rėjus |
Grįžusi į Naująją Akmenę R.Mačiuvienė čia atidarė drabužių parduotuvę. Prieš kelis mėnesius dar viena parduotuvė duris atvėrė Akmenės miestelyje. Verslą sukanti moteris jau sukūrė dvi darbo vietas.
„Kai studijavome, mūsų draugai svajodavo įsitvirtinti Vilniuje ar Kaune, o mes visada norėjome grįžti į Akmenę. Įsitvirtinti dideliame mieste reikia ir daugiau pinigų, ir pažinčių, ir, pagaliau, ten sunkiau būti pastebėtam. Be to, gyventi provincijoje ir patogiau, ir pigiau: būsto kainos mažesnės, vaikų darželių netrūksta, susisiekimas greitas, nes nereikia gaišti laiko spūstyse: nuo savo sporto salės gyvenu per tris minutes dviračiu. Čia visai kita gyvenimo kokybė, o trenerio alga menkai skiriasi nuo didmiesčio, todėl lieka pinigų ir pramogoms, ir išvykoms“, – gyvenimo periferijoje privalumus žėrė Mantas.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Mantas Mačius su šeima |
Daiktai – atlygis už juodą darbą
Už Anglijoje uždirbtus pinigus Mačiai susikūrė materialinę gerovę Lietuvoje: Naujojoje Akmenėje įsigijo butą, už dviejų dešimčių kilometrų nuo namų – sodybą.
„Pavasarį buvome nuvykę į Angliją, aplankėme draugus, buvusią darbovietę. Įkvėpiau fabriko kvapo ir apsidžiaugiau širdy, kad dirbu mėgstamą darbą. Su žmona paskaičiavome: Lietuvoje dirbu perpus mažiau valandų nei Anglijoje, uždarbis irgi perpus mažesnis, tačiau valandinis užmokestis išeina beveik toks pats. Pinigai vienodai sunkiai uždirbami visur, todėl darbštus, mąstantis ir ko nors siekiantis žmogus gali puikiai gyventi ir Lietuvoje“, – samprotauja Mantas.
Penkerius Anglijoje praleistus metus vertindamas iš šios dienos perspektyvų jis tiesiai šviesiai rėžia: „Ten mes žlugome kaip žmonės.“
„Juodai dirbi, o po to sėdi „eBay“ ir žiūri, ką nusipirkti. Galėjimas įsigyti daiktų buvo bene vienintelė atrakcija. Tokiu būdu apsidovanodavome už vargą. Ne prisigerdavome, kaip dauguma lietuvių, bet pirkdavome ką nors, kad pajustume savo vertę“, – prisipažįsta Mantas.
Galėjimas įsigyti daiktų buvo bene vienintelė atrakcija. Tokiu būdu apsidovanodavome už vargą.
Jis įsitikinęs, kad Anglijoje lietuviai niekada nebus priimti kaip saviškiai: „Kad ir kiek metų ten gyvensi, vis tiek būsi svetimšalis. Vis tiek atsiras žmonių, kurie sakys: „You fucking foreigner“ (Tu sušiktas svetimšalis – liet.) O Lietuvoje esi savas: žiūri lietuviškas televizijos laidas, keiki valdžią, tačiau vis tiek žinai, kad nuėjęs į parduotuvę nusipirksi lietuvišką prekę.“
Sunkiai atsikratė įpročio vengti lietuvių
Taip pat mąstančių tautiečių Anglijoje Mačiai nesutiko, todėl savo pažiūras dažnai slėpė ir apie puoselėjamą viltį grįžti tėvynėn garsiai neprasitardavo.
„Mus supo toks kontingentas, kuris apie Lietuvą atsiliepdavo tik blogai, esą neįmanoma ten gyventi, todėl niekada negrįš. Tų žmonių tikslas – vargti, dirbti, plėšytis, atiduoti save šaliai, kuriai jie visiškai nerūpi. Netekusi šių žmonių Lietuva tik apsivalė. Ten labiausiai nori pasilikti tie, kuriems čia nėra vietos: bemoksliai, baigę septynias ar aštuonias klases. Anglijoje jie jaučiasi lygūs su kitais, nes anglui vienodai, ar tu septynias klases baigęs ar su aukštuoju – tik gerai dirbk“, – apibendrino M.Mačius.
Tiesą sakant, neretai jis vengdavo lietuvių, apsimesdavo, kad nesupranta, ką jie kalba. Grįžus į Lietuvą sunkiai sekėsi atsikratyti šio įpročio.
„Po dviejų mėnesių darbo sporto centre išvažiavau į pirmas varžybas Palangoje, kur vyko jaunučių čempionatas. Matau, kad kiti treneriai laisvai bendrauja, visi tokie atsipalaidavę. O aš jaučiuosi keistai, įsitempęs, bijau žodį pratart, mat Anglijoje buvau pratęs vengti lietuvių, su jais nesusidurti, nekalbėti to, ką manau iš tikrųjų. Grįžus teko adaptuotis, tačiau tik po metų atsipalaidavau, ėmiau negalvodamas laisvai sakyti, ką galvoju.“
