Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 18d. 09:46

Gyvenimo žinias dėstytoja naudoja savanoriaudama – kuo matuoja atlygį?

Judita Stulpinaitė
Asm. arch. / Judita Stulpinaitė

„Jei kas nors klausia, kodėl savanoriauju, juk tiek laiko sugaištu, aš atsakau: žinote, sulaukusi 62 metų aš vis dar myliu žmones“, – sako turizmo specialistė, buvusi dėstytoja Judita Stulpinaitė.

Visai neseniai Šiauliuose ji savanoriškai vedė seminarus, kuriuose dalijosi 40 metų kauptomis turizmo žiniomis. Moteris sako, kad anksčiau būtų tik smagiai pasijuokusi, jei kas nors tarstelėtų, kad vieną dieną taps savanore.

Džiaugsmo daugiau nei vargo

J. Stulpinaitė puikiai prisimena 2018 m. pavasarį, kai pradėjo savanoriauti Socialinės integracijos centre Šiauliuose, projekte „Aktyvus gyvenimas brandoje“. Maždaug tris mėnesius trukusios, tačiau neintensyvios savanorystės metu turizmo srities specialistės, Šiaulių valstybinės kolegijos turizmo specialybės dėstytojos buvo prašoma pasidalinti sukauptomis žiniomis seminaruose, kuriuos rengė Nacionalinė regionų plėtros agentūra.

Pati J. Stulpinaitė sako nė nepastebėjusi, kaip įsitraukė į savanorišką veiklą. Jos teigimu, prie to daug prisidėjo aplinka – tarp moters draugų ir pažįstamų yra ir daugiau bendraminčių, užsiimančių savanoriavimu, o dar geriau pagalvojus, savanoriška studentų ir dėstytojų veikla visuomet buvo remiama ir kolegijoje.

„Visada galvodavau, kad iš prigimties nesu savanorė. Pavyzdžiui, negalėčiau slaugyti sergančiųjų arba negalią turinčių žmonių, nes man tai – per daug jautru. Tačiau netikėtai pradėjusi savanoriškai vesti seminarus supratau, kad tai yra kur kas didesnė vertybė nei vargas“, – pastebi J. Stulpinaitė.

Pasak moters, savanoriaudama ne sykį pagalvojo, kad jos žinios ir pastangos yra vertinamos netgi labiau nei oficialioje darbovietėje, o pats savanoriavimas atneša daugiau pasimėgavimo savo darbu. Su seminarų klausytojais buvusi dėstytoja kalbėjo reta tema – apie Baltų kultūros kelią, kuriuo gali pasididžiuoti Baltijos šalys.

Savanoriavimas atneša daugiau pasimėgavimo savo darbu.

„Europoje yra daugybė kultūros kelių, lankomų turistų. Lietuvoje – vos keletas. Mano seminarų tikslas buvo pranešti apie bendruomenių, privačių asmenų, verslininkų galimybes įsilieti į Baltų kultūros kelio veiklą. Pasakojau apie tai, kaip galima dalyvauti tokio kelio veikloje, paskatindavau tai daryti“, – prisimena J. Stulpinaitė.

Ką atsakytų skeptikams?

Kiekvienas savanoris savaip matuoja savanorystės naudą. J. Stulpinaitės atveju tai – maloni aplinka ir bendravimas, darbo įvertinimas. Ji prisimena tiek iš seminarų organizatorių, tiek ir iš dalyvių aiškiai jausdavusi, kad žinios, kuriomis dalijasi, yra laukiamos ir reikalingos.

„Ne kartą būdavo, kad po paskaitos žmogus prieina, pasikalbame, padėkoja, kartais ir apsikabina. Tai nuoširdūs, sentimentalūs dalykai, iš kurių galima pasisemti labai daug jėgų ir energijos judėti pirmyn“, – tikina šiaulietė.

Į savanorystę moteris žvelgia taip pat atsakingai kaip į darbą. Pamena, kaip ruošdavosi seminarams, kaip rengdavo medžiagą ir ją derindavo su organizatoriais. Kiti galbūt nusistebėtų – ir kam vargti, juk niekas nė cento nemoka? Tačiau J. Stulpinaitė nedelsdama atsako, kad kiekvienas šiame pasaulyje ieško skirtingų dalykų.

„Vienam džiaugsmą teikia tai, kad namuose susitvarkė spintą, kažką padarė dėl savęs, o aš pasitenkinimą jaučiu tada, kai turiu kuo pasidalinti su kitais, kai galiu padėti. Kai paklausia, kam vargstu, atsakau: žinote, sulaukusi 62 metų aš vis dar myliu žmones“, – pasakoja savanorė.

Prisimindama situacijas, organizatorių ir renginių dalyvių veiksmus, reakcijas, J. Stulpinaitė su šypsena sako, kad savanorystė tinka net didžiausiems egoistams. Ji tikrai glosto savimeilę. Organizatoriai nuolatos išreiškia orią, nesaldžią, tikrą padėką savanoriams, ir tai moteris vadina savanorystės garbės kodeksu. Imi galvoti, ar didesnę savanorystės dalį užima tavo dalijamas rūpestis, ar iš žmonių patiriamas dėkingumas.

Įsitaisė naują siuvimo mašiną

Sudalyvavusi vienoje savanorystės veikloje, J. Stulpinaitė jau ruošiasi įsilieti į kitą. Šįkart prireiks visai kitokių jos gebėjimų – megzti, siūti, kurti smulkius tekstilės darbus. Kažkada anksčiau įgytas siuvimo žinias šiaulietė atgaivino savanoriams rengtuose mokymuose.

Dabar galiu pasakyti, kad savanorystė netgi šiek tiek keičia mano asmeninį gyvenimą.

„Dabar galiu pasakyti, kad savanorystė netgi šiek tiek keičia mano asmeninį gyvenimą. Štai panorau įsigyti naują siuvimo mašiną, ja naudojuosi ir suprantu, kad tai man teikia didelį malonumą“, – pasakoja J. Stulpinaitė.

„Miesto ateljė“ – taip vadinasi naujas savanoriškas projektas, kuriame ketina darbuotis šiaulietė. Tai bus atvira erdvė, kurioje socialinę atskirtį patiriantys darbingi gyventojai ir jų šeimos nariai gaus profesionalios siuvėjos ir savanorių praktinę pagalbą siuvant ar taisant rūbus, kuriant kitus namų tekstilės gaminius. Daug dėmesio bus skiriama bendravimui, dalijimuisi patirtimi, todėl savanorių indėlis itin svarbus.

„Savanorystė – ne profesinis testas. Nereikia atitikti kriterijų ar reikalavimų tam, kad galėtum tapti savanoriu. Pradėjus tuo užsiimti tereikia žinoti, kad net ir buvimas kartu yra veikla ir pagalba, kurios kitam galbūt labai reikia“, – neabejoja pašnekovė.

J. Stulpinaitė dalyvavo Šiaulių Socialinės integracijos centro vykdomame projekte „Aktyvus gyvenimas brandoje“. Po vienerių šio projekto metų galimybe išmėginti savanorystę Šiauliuose jau pasinaudojo 12 brandaus amžiaus žmonių. Kai kurie, kaip ir šio straipsnio herojė, tapo ilgalaikiais savanoriais ir toliau tęsia veiklą kituose projektuose ar organizacijose.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis
Parašykite atsiliepimą apie 15min