Nors keliaujant į darbą ir iš jo kasdien jiems tenka nuvažiuoti keliasdešimt, o kartais net daugiau nei 100 kilometrų, keisti gyvenimo ritmo bent artimiausiu metu jie nežada.
Marijampolėje gyvenanti Rasa dvejus metus dirba vienoje Kauno turizmo įmonėje ir jau apsiprato su, kaip pati sako, gyvenimu ant ratų. Gavusi pasiūlymą dirbti šioje įmonėje, moteris ilgai svarstė, ar jis vertas dėmesio. Daugiausia nerimo kėlė nemenkas atstumas, kurį kasdien teks įveikti automobiliu. Kadangi moteris su šeima įsikūrusi Marijampolėje, apie persikėlimą į Kauną negalvojo. „Iš karto žinojau, kad važinėsiu, o ne kursiuosi Kaune, nes vaikai Marijampolėje lankė darželį, vyras turėjo darbą. Tačiau tikrai neįsivaizdavau, kad kasdienis maršrutas „Marijampolė-Kaunas-Marijampolė“ bus toks varginantis. Pirmą pusmetį beveik kasdien sau kalbėjau, kad „šiandien dirbu paskutinę darbo dieną Kaune“, – neslėpė marijampolietė.
Tačiau vėliau beveik 120 kilometrų siekianti kasdienė kelionė pasidarė lengvai įveikiama. „Išmokau geriau planuoti savo dieną: atsikeliu 6-6.30 val., užkandu, pažiūriu rytinę televizijos laidą ir pažadinusi vyrą su vaikais lekiu į Kauną. Juokingiausia, kad į darbą nesu nė karto pavėlavusi. Kai kurie kolegos, gyvenantys Kaune, dažnai „nespėja“ laiku pradėti darbo dienos“, – juokėsi turizmo įmonės atstovė.
Iš kitų miestų į Kauną dirbti važinėjantys žmonės labiausiai nelaukia rudens, kada pradeda anksčiau temti ir suprastėja matomumas.
Į darbą nevėluoja ir trejus metus iš Alytaus į Kauną važinėjantis Linas Šinkūnas, nors kasdien bet kokiu oru jam tenka įveikti 150 kilometrų. Programuotoju vienoje kompanijoje Kaune dirbantis vyras su šeima yra įsikūręs Alytuje. Tačiau ieškoti darbo ten jis net nebandė: „Mano specialybei ir sričiai, kurioje noriu ir galiu dirbti, tinkamo darbo yra tik Vilniuje arba Kaune. Prieš įsidarbindamas Kaune gyvenau Vokietijoje. Grįžau į Lietuvą jau sutaręs dėl darbo laikinojoje sostinėje ir žinojau, kad gyvensiu Alytuje, iš kur kilusi mano žmona. Man ir pačiam patinka gyventi šiame mieste. Mėgstu gamtą, o Alytuje jos daugiau. Gyvename vaizdingoje vietovėje.“
Važiuodamas suplanuoja darbus ir pailsi
L.Šinkūno teigimu, didžiausi tokio gyvenimo būdo minusai – sugaištas laikas ir papildomos išlaidos. Kelionėms į darbą ir iš jo programuotojas kas mėnesį išleidžia kelis šimtus litų. Kai benzino kaina buvo pasiekusi beveik 4 litus už litrą, šios išlaidos siekė 800 litų. Jų iš Alytaus važinėjančiam vyrui darbdaviai nekompensuoja. „Buvo laikas, kai dėl to teko ir privačiu vežėju pabūti. Važiuodavau į stotį Alytuje ir rinkdavau keleivius. Kartais taip net užsidirbdavau, be to, sutikau įdomių žmonių. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus moterį, jaunystėje baigusią inžinerijos studijas, o dabar sugalvojusią studijuoti teologiją“, – pasakojo L.Šinkūnas.
Pasak vyro, nemažiau nei pinigų, gaila kelionėms sugaišto laiko: kaip pats sako, „nuo durų iki durų“ kasdien jis važiuoja 2 valandas: vienos prireikia važiuojant pirmyn, tiek pat – atgal. „Važiuodamas į darbą suplanuoju, ką veiksiu. Vakare leidžiu sau atsipalaiduoti, kad grįžčiau į namus nepervargęs.“ Jis pasakojo, kad iš Alytaus į Kauną dirbti taip pat kasdien važinėjantis jo pažįstamas kelionės laiką išnaudoja mokslams: klausosi užsienio kalbos pamokų. Pasak programuotojo, prie tokio gyvenimo ritmo jis įprato, tačiau visą gyvenimą taip nedirbs. „Mano atveju pasirinkimų nedaug: kadangi šeima į kitą miestą nesikels, o Alytuje aš darbo nerasiu, galėčiau nebent dirbti namuose. Programuotojui, dirbančiam individualiai, mažai svarbu, kur jis yra. Tačiau dirbant namuose reikia turėti stiprią valią, kad darbas neliktų paskutinėje vietoje, nes aplink labai daug pagundų“, – šyptelėjo programuotojas.
Studentams patogu
Kasdien į Kauną iš Jonavos ir atgal važiuojantis Kauno technologijos universitete vadybininku dirbantis Justas Dieninis įsitikinęs, kad toks gyvenimo būdas tinkamas tol, kol neturi šeimos. „Taip gyvensiu, kol studijuosiu. Dabar esu magistrantas, dirbu tame pačiame universitete, kur mokausi, todėl turiu gana laisvą grafiką. Baigęs mokslus, norėčiau gyventi ir dirbti tame pačiame mieste“, – sakė J.Dieninis. Anot vaikino, iš Jonavos į studijas Kaune kasdien važiuoja daug jo pažįstamų. „Nuomotis butą Kaune brangu, pigiau važinėti iš Jonavos“, – nurodė priežastį. Jis prisipažino, kad labiausiai pikta dėl pasirinkto gyvenimo būna tada, kai kurso draugai ar bendradarbiai pakviečia vakare pasilinksminti: „Tu esi su mašina, todėl negali vartoti alkoholio. Be to, tenka anksčiau keliauti namo.“
Darbas Kaune domina statybininkus ir pardavėjas
Kauno darbo biržos Karjeros planavimo skyriaus vedėja Lorita Baltrušaitienė teigė, kad darbo Kaune ieškančių kitų miestų gyventojų daugėja. Ypač daug užsiregistravo pastaraisiais mėnesiais. „Dažniausiai darbo Kaune ieško aplinkinių miestų ir rajonų gyventojai – Prienų, Jonavos, Kėdainių, Kaišiadorių, Birštono, taip pat iš Tauragės. Tačiau nė vienas jų neketina važinėti iš savo namų, gavę darbą įsikurtų Kaune“, – sakė darbo biržos atstovė. Keisti darbo ir gyvenimo vietą mažiausiai bijo jaunesnio amžiaus žmonės. Atvykėliai iš kitų miestų Kaune dažniausiai ieško darbo, susijusio su statybomis, ir aptarnavimo sferoje.
„Darbdaviui svarbiausia kvalifikuotas ir geras darbuotojas bei tai, kad jis laiku atvyktų į darbą ir išeitų, kada priklauso. Pats darbuotojas turi apsispręsti, ar persikraustyti į Kauną, ar kasdien važinėti iš kito miesto. Mano manymu, iš Jonavos, Kėdainių, Prienų atvažiuoti į Kaune esančią darbo vietą kartais pavyksta net greičiau negu iš nuvažiuoti iš Šilainių į Aleksotą“, – sakė L.Baltrušaitienė.