Jos stygius esą buvo ypač jaučiamas mokytojų streiko metu, kai tuometė ministrė nesugebėjo parodyti jokios empatijos ir pagarbos streikuojantiems ir per debatus dėl vaiko teisių apsaugos, kur ypač buvo puolama Seimo narė Dovilė Šakalienė.
Šeštadienį Lenkijoje buvo palaidotas praėjusį savaitgalį labdaros koncerto metu subadytas ir kitą dieną ligoninėje miręs Gdansko miesto meras Pawelas Adamowiczius. Netrukus po šios tragedijos pasirodė gausybė straipsnių, kuriuose buvo klausiama, kokį vaidmenį šioje tragedijoje suvaidino ilgą laiką P.Adamowicziaus atžvilgiu ilgą laiką kurstyta neapykanta. Kol vieni teigė, jog nusikaltimą įvykdė psichiškai nesveikas žmogus ir dėl to nereikia aplinkui ieškoti kitų kaltininkų, kiti jiems atsakydavo argumentuodami, jog neapykantos žodžiais nepraeina nepalikdami pėdsakų ir ypač gali paveikti psichinių problemų turinčius asmenis.
Refleksijas apie tai, kokia yra mūsų viešosios erdvės būklė, paskatino ne tik tragedija Gdanske, bet ir įvykis Seime, kai Seimo narys Artūras Skardžius savo kolegei Agnei Širinskienei dovanojo sušaudyto žmogaus silueto taikinį su užrašu „Gabrielius“. Šių dviejų įvykių akivaizdoje su profesore Irena Veisaite susėdome aptarti situaciją Lietuvos visuomenėje, kur taip pat kalbama apie augantį susipriešinimą, oponentų demonizavimą.
„Yra toks posakis, kad ten, kur šiandien yra deginamos knygos, rytoj bus deginami žmonės. Tiesiog pašiurpau perskaičiusi apie tai, kad Seimo narys galėjo sugalvoti tokį „pokštą“ – dovanoti kolegei sušaudyto žmogaus taikinį, ant kurio dar užrašytas vardas Gabrielius, suprask Landsbergis“, – teigia profesorė Irena Veisaitė. Taip ji reagavo į Seimo nario A.Skardžiaus kolegei A.Širinskienei atneštą kulkų suvarpytą žmogaus siluetą, virš kurio ranka užrašytas Gabrieliaus vardas.
Anot profesorės, Seimas turėtų būti vieta, kurioje ginamos žmogaus teisės, demokratinė santvarka, neatsiejama ir nuo pagarbos opozicijai ir oponentui. Tokie poelgiai tik diskredituoja Seimą. Ypač, I.Veisaitės teigimu, susijaudinti verta turint omenyje baisią tragediją Lenkijoje, kur ant nužudyto Gdansko miesto mero P.Adamowicziaus jau ilgą laiką buvo pilama daug purvo ir neapykantos. Užtenka prisiminti nacionalistinės organizacijos „Visos Lenkijos jaunimas“ prieš daugiau nei metus P.Adamowicziui išduotą „politinės mirties liudijimą“, kuriame kaip mirties priežastis nurodomi liberalizmas ir multikultūralizmas.
Prof. I.Veisaitės teigimu, mūsų politinė kultūra dar negali būti pavadinta brandžia ir ne tik dėl paskutinio nutikimo su sušaudyto žmogaus taikiniu. Jos teigimu, politinės kultūros stygius buvo ypač justi mokytojų streiko metu, kai tuometinė ministrė Jurgita Petrauskienė nesugebėjo parodyti jokios empatijos ir pagarbos streikuojantiems. Kitas pavyzdys, anot profesorės, yra debatai dėl vaiko teisių apsaugos, kur ypač buvo puolama Seimo narė Dovilė Šakalienė.
Tai, I.Veisaitės nuomone, rodo, jog visuomenė dar nemoka diskutuoti apie klausimą, racionaliai analizuoti pasiūlymų pliusus ir minusus, o mieliau renkasi ad hominem atakas, emocijų kurstymą. „Niekur nepasistūmėsime, jei diskusijos bus nukreiptos ne į išeičių ir sprendimų paieškas, o tiesiog į beatodairišką priešų paiešką, oponentų puolimą“, – konstatavo profesorė.
Jos teigimu, kaip pozityvų pavyzdį šiuo atveju galima nurodyti susisiekimo ministrą Roką Masiulį, kuris laikinai perėmė švietimo ministro pareigas iš atstatydintos J.Petrauskienės. „R.Masiuliui pavyko išspręsti mokytojų streikų krizę, nes jis pagaliau parodė norą išklausyti, suprasti. Norėtųsi, kad tai nebūtų išimtis, o taisyklė“, – kalbėjo I.Veisaitė.
Profesorės nuomone, kalbant apie paskutinį incidentą su sušaudytu žmogaus taikiniu, verta akcentuoti ir Seimo vicepirmininkės Rimos Baškienės elgesį. Ji nedelsdama atsiprašė dėl to, kad buvo užfiksuota kartu su A.Skardžiumi ir A.Širinskiene apžiūrinėjanti sušaudytą žmogaus siluetą. Tai yra pavyzdys kitiems politikams: suklydus – ne neigti, tylėti ar kaltinti kitus, o prisiimti atsakomybę.
Paklausta apie tai, kur vis tik eina riba tarp humoro, kartais netgi aštrios politinės satyros, ir neapykantos skatinimo, profesorė teigia, kad humoras ar satyra yra pozityvūs, kai kyla iš meilės ar skausmo, iš noro padėti, ištaisyti ar pagydyti tikrovės žaizdas. „Kaip tokios satyros pavyzdžius paminėčiau Nikolajų Gogolį, Saltykovą Ščedriną, Heinrichą Heinę, Anatolę France`ą ir kt. Be to, čia reikėtų prisiminti ir vėlyvuosius poeto Maironio eilėraščius, kurie buvo sukurti jau Smetonos Lietuvoje. Šie eilėraščiai gimė iš jo nusivylimo tam tikromis to meto tikrovės apraiškomis. Jis negalėjo ir nenorėjo susitaikyti su situacija“, – kalbėjo I.Veisaitė. O neapykantos inspiruota satyra, anot profesorės, yra pavojinga, destruktyvi, skatinanti žiaurumą ir apeliuojanti į žemiausius žmogaus instinktus. „Juk dar Biblijoje pasakyta, kad žodis tampa kūnu...“, – priduria pašnekovė.
Suklydus – ne neigti, tylėti ar kaltinti kitus, o prisiimti atsakomybę.
Klausiu profesorės, kokia turėtų būti visuomenės reakcija matant tokius politikų „pokštus“. „Dar Vaižgantas rašė apie prakeiktą mūsų žmonių nuolankumą. Man atrodo, kad po truputį to kratomės ir viešojoje erdvėje, ypač socialiniuose tinkluose, regėjome griežtų reakcijų, smerkiančių tokį elgesį. Tačiau, man regis, visuomenėje vis dar per daug baimės, kuri atveria kelią tokiam buldozeriniam valdymui, grubiam politikų šnekėjimui, kietos rankos poreikiui“, – teigia prof. I.Veisaitė.
Donatas Puslys yra Vilniaus politikos analizės instituto medijų programos vadovas.
