Šalies dienraščiai vienas po kito informuoja, kad nebebus leidžiami pirmadieniais ar savaitgaliais, nuolat mažėja periodinių leidinių tiražai, puslapių skaičius, o reklamos, ypač dienraščiuose, tampa retenybe. Didžiausio šalies savaitraščio „15min“ leidėjai pirmieji išdrįso nustoti ristis į bedugnę – pasirodė paskutinis savaitraščio numeris.
Optimizmo žvelgiant į ateitį neteikia ir šiemet atliktas Lietuvos piliečių skaitymo įpročių tyrimas. Jis atskleidė, kad visiškai neskaito daugiau nei pusė suaugusiųjų ir daugiau nei ketvirtadalis vaikų iki 10 metų. Gimusieji po 1995-ųjų knygas ir periodinę spaudą keičia televizija ir internetu.
Gimusieji po 1995-ųjų knygas ir periodinę spaudą keičia televizija ir internetu.
Patyręs rinkodaros ir technologijų specialistas, Vilniaus universiteto dėstytojas, lrt.lt portalo projektų vadovas Džiugas Paršonis patikino, kad spaudos nykimo pasaulyje ir Lietuvoje tendencijos jo visiškai nestebina. Tiesą sakant, Lietuvoje jos netgi palyginti vėlyvos. Periodikos kracho esą buvo galima tikėtis ekonominės krizės įkarštyje, kai ne tik tirpo reklamos užsakymai, bet smūgį sudavė ir netikėtai spaudai padidintas PVM mokestis.
„Tačiau, matyt, leidėjai turėjo tam tikrą rezervą, kuris leido spaudai ilgiau laikytis įprasto periodiškumo ir apimčių. Dabar resursai tikriausiai jau išseko“, – apibendrino Dž.Paršonis.
Taps prabangos preke
Dž.Paršonis pabrėžė nekalbantis apie žurnalistikos ar jos žanrų mirtį. Tačiau spaustuvė ir popierius kaip informacijos nešėjas, jo požiūriu, jau yra atgyvena – spaudos pirkimas ar juo labiau prenumerata ir su tuo susijusios išlaidos vartotojui yra visiškai nepatogūs ir neviliojantys dalykai.
„Tiesa, šiuo metu dar nėra kuo pakeisti labai gražiai atspausto kokybiško žurnalo. Tačiau tai – kelerių metų klausimas, nes trečiosios kartos planšečių vaizdo raiška jau gali konkuruoti su blizgiais žurnalais – jie irgi laikini“, – be skrupulų konstatavo Dž.Paršonis.
Dabar namai nelabai įsivaizduojami be interneto. Jei jo nėra, vadinasi, kažkas negerai.
Jo įsitikinimu, pirma vinis į spaudos karstą buvo įkalta tada, kad internetas tapo masiniu: „Dabar namai nelabai įsivaizduojami be interneto. Jei jo nėra, vadinasi, kažkas negerai: juose gyvena arba labai seni, arba ligoti, arba socialinėje atskirtyje atsidūrę žmonės. Šiaip ten, kur yra elektra, yra ir internetas. Kai šį lygį pasiekėme, natūralu, kad spauda toliau nebegalėjo priešintis.“
Tereikia, kad planšetiniai kompiuteriai atpigtų ir jie pasklis lygiai taip pat plačiai kaip mobilieji telefonai. „Kai tai įvyks, nebeliks ir žurnalų. Na, gal vienas kitas elitinis leidinys – kaip prabangos prekė“, – svarstė Dž.Paršonis.
Elektroninių knygų proveržio Lietuvoje esą nesulaukiame tik dėl leidėjų pasipriešinimo, baimių ir konservatyvumo. Kalbant apie knygas anglų, prancūzų, rusų, kinų kalbomis, elektroninis jų formatas jau išsiveržė į pirmą poziciją, popierinis liko antroje vietoje.
 |
| Britų spauda |
Žmonėms reikia, rinkai – ne
Neseniai sudarytame pasauliniame spaudos išnykimo žemėlapyje Lietuva buvo pažymėta tarp šalių, kuriose spausdintas žodis greitai neteks reikšmės – lygiai taip pat kaip Didžiojoje Britanijoje ar JAV. Tuo metu Skandinavijos šalyse, Vokietijoje spauda dar kurį laiką turės galios ir gyvybingumo.
 |
| Džiugas Paršonis |
„Čia spaudos tradicija yra kur kas tvirtesnė. Tai lėmė ilgametė istorija – šimtmečiai leidybos, kai laikraštis, kaip fizinis objektas, tapo pagrindine visos žiniasklaidos išraiška. Dabartinė karta vis dar vadovaujasi prosenelių, senelių ir tėvų įpročiu laikraštį skaityti prie kavos puodelio – tai jau tapę ritualu. Tokio stipraus prisirišimo prie spaudos mes neturime dėl istorinių aplinkybių. Be to, sovietmetis irgi pakišo koją, kai kiekvienas partijos narys privalėjo prenumeruoti „Tiesą“, komjaunuolis – „Komjaunimo tiesą“, o pionierius – „Lietuvos pionierių“. Kitaip tariant, didelė dalis spaudos buvo brukama“, – į praeitį grįžo Dž.Paršonis.
Reklamos užsakovai, norintys parduoti naują automobilį, kelionę ar draudimo polisą, nemato prasmės reklamuotis laikraštyje, jei jį už 50 centų pirks pensininkas.
Žinoma, anuomet žmonės ir savo noru prenumeruodavo daugybę įvairių žurnalų: periodikos kainos buvo nedidelės, nes leidybą smarkiai dotavo valdžia. Tačiau atėjus nepriklausomybei leidiniams teko konkuruoti laisvos rinkos sąlygomis – išlikti visiems tapo neįmanoma.
„Spaudos skaitytojas sensta, o dabartinės kartos atstovų, kurie uždirba pagrindinius šalies pinigus, namuose laikraščio nėra nė kvapo. Natūralu, kad reklamos užsakovai, norintys parduoti naują automobilį, kelionę ar draudimo polisą, nemato prasmės reklamuotis laikraštyje, jei jį už 50 centų pirks pensininkas. Spaudos poreikis gal dar ir yra, bet tai – ne ta auditorija, kurios pageidauja reklamos užsakovai“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Strategija ar gaisro gesinimas?
Vyriausiosios Politikos analizės ir institucinių ryšių grupės vadovės pareigas prezidentūroje ėjusi komunikacijos specialistė, dėstytoja Audronė Nugaraitė įsitikinusi – Lietuvoje spaudos leidinių, taip pat ir dienraščių, visada buvo per daug.
„Laiko klausimas, kada veiklą stabdys savaitraštis „Vilniaus diena“. Tai – normalios tendencijos, tačiau norėtųsi, kad šie pokyčiai vyktų kaip žiniasklaidos priemonių savininkų strateginiai ėjimai, o ne kaip gaisro gesinimas. Tikiuosi, kad bendrovė „15 min“ turi labai aiškią verslo strategiją, kurioje toks produktas kaip savaitraštis numiršta“, – įžvalgomis dalijosi A.Nugaraitė.
Vis dėlto ji nemano, kad visa spauda išnyks. Girdi, žmogui reikia įvairovės, todėl visą dieną dirbęs kompiuteriu vakare jis užsinorės pavartyti laikraštį ar žurnalą.
Žurnalai, kurie šiandien yra Lietuvoje, irgi turės labai smarkiai pasispausti, nes jų labai daug, o turiniu jie labai panašūs.
„Tačiau įvykinę informaciją internetas ir televizija paims 100 proc. Kas lieka spaudai? Tam tikri tematiniai blokai, reikės labiau specializuotis. Žurnalai, kurie šiandien yra Lietuvoje, irgi turės labai smarkiai pasispausti, nes jų labai daug, o turiniu jie labai panašūs. Vadinasi, kas nors turi arba susilieti į vieną, arba išnykti“, – kalbėjo A.Nugaraitė.
Galbūt į spaudą grįš Lietuvoje beveik neegzistuojantis žurnalistinio tyrimo žanras?
„Tai brangiai kainuojantis malonumas. Spausdintinė žiniasklaida galėtų į tai investuoti, bet ar šiandienis mūsų skaitytojas pasiruošęs tokį produktą priimti ir įvertinti? Pirmiausia tokį vartotoją reikia išugdyti. Todėl mes ir kalbame apie medijų raštingumą, kurio Lietuvoje vis dar neįgyvendinome. Reikia, kad vartotojas suprastų, jog rimtas solidus žiniasklaidos tyrimas reiškia prestižą – tai ir profesionalumas, ir pinigai, ir patikimumas, ir atsakomybė“, – vardijo pašnekovė.
 |
| Langas į pasaulį atsiveria internete |
Betikslis naršymas – nuolatinė būsena
2011 metais nustoto leisti žurnalo „Versus“ vyriausiasis redaktorius ir bendraturtis, portalo eversus.lt redaktorius Vidas Rachlevičius šią savaitę paskelbtame komentare pastebėjo, kad nemažai spausdinto turinio vis dar kuriama laikantis aukštesnių standartų, todėl spausdintos žiniasklaidos mirtis padarys žalą, kurios padarinius dabar dar sunku įvertinti.
 |
| Vidas Rachlevičius |
„Uolūs interneto entuziastai ar beprasmio naršymo šaunuoliai, visur ir visada apatišku žvilgsniu gleizojantys savo išmaniųjų telefonų ekranus, mane turbūt išvadins realybės nesuvokiančiu seno kirpimo romantiku. Tačiau esmė ta, kad daugumai šių žmonių kokybiškas turinys visiškai nereikalingas, jie nėra jo vartotojai, nes betikslis naršymas yra jų nuolatinė būsena ir savotiška priklausomybė“, – rašė V.Rachlevičius.
Jis atkreipė dėmesį, kad nuosekli spausdintos žiniasklaidos mirtis yra labai daugiabriaunė problema: „Iš dalies dėl to kalti ir patys dienraščių leidėjai, kurie, matydami dramatišką situaciją, iki šiol nesiėmė jokių radikalių pokyčių, nepasiūlė naujų ir originalių su turiniu susijusių sprendimų, net nebando aiškiai įvertinti ir atskirti – kas turėtų būti spausdintoje versijoje, o kas – internete.“
Lietuvos komunikacijos agentūrų asociacijos (KOMAA) valdybos pirmininkas Gintaras Šeputis neslėpė, kad kalbos apie spaudos mirtį jam primena nuogąstavimus dėl kino ir televizijos eros baigties.
Daugumai šių žmonių kokybiškas turinys visiškai nereikalingas, jie nėra jo vartotojai, nes betikslis naršymas yra jų nuolatinė būsena ir savotiška priklausomybė.
„Kaip neišnyko knygos, taip neturėtų išnykti ir spauda. Klausimas, kaip tie leidiniai atrodys, kokio periodiškumo jie bus, kas juose bus rašoma. Matyt, tai turėtų būti turinys, kuris nepasensta per keletą valandų – analitiniai rašiniai. Dabar daugeliu atvejų spaudos leidiniai bando konkuruoti su internetu ir dažniausiai šią kovą pralaimi. Nugalės tie, kurie suvoks savo specifiką ir išskirtinumą, o tai leis suformuoti tam tikrą auditoriją“, – svarstė G.Šeputis.
Darbo jėga turi būti intelektuali
„Manyčiau, ir internetinė žiniasklaida Lietuvoje dar tik ieško savo vietos: portalai stengiasi aprėpti viską, todėl tampa vienodi. Laimės tie, kurie pirmieji susidėlios prioritetus ir supras, kokią nišą nori užsiimti. Pavyzdžiui, portalas 15min.lt operatyviai ir kokybiškai pateikia įvykinę informaciją – jūs esate tie, kurie konstatuoja vyksmą“, – kalbėjo A.Nugaraitė.
Dž.Paršonis pastebėjo, kad interneto žiniasklaida – labai sudėtingas verslas. „Voverei reikia labai greitai bėgti ratelyje, kad ji gautų riešutėlį. Čia neužtenka pasitenkinti trimis stipriais straipsniais ir tikėtis naudos: turi prigaminti tūkstantį smulkių nereikšmingų žinučių, kad įsuktum skaitiklį ir parodytum kuo daugiau reklamos skydelių. Tai – isteriška žiniasklaidos forma. Skaitytojai tai pastebi ir skundžiasi, bet turinį gauna už dyką, todėl susitaiko. Tačiau lieka klausimas, ką daryti, kad nepatektum į to skydelio spąstus?“ – retoriškai klausė technologijų ekspertas.
 |
| Audronė Nugaraitė |
A.Nugaraitės pastebėjimu, bėda ta, kad žiniasklaidos savininkai į žurnalistus žiūri kaip į darbo jėgą.
„Šiais laikais jau nebeužtenka surinkti informaciją ir ją paskleisti. Kokybiškas produktas iš žurnalisto reikalauja ne tik žinių, bet ir universalumo, kompetencijos, erudicijos. Norint gero rezultato, darbo jėga turi būti intelektuali. Be to, žiniasklaidos priemonės turi būti ne tik kokybiškos, bet ir etiškos“, – receptą, kaip išlikti rinkoje, pateikė komunikacijos ekspertė.
Dabar gi netrūksta verslo struktūrų, kurios savo valdomą žiniasklaidą vertina ne kaip visuomenės informavimo priemonę, bet kaip nuomonės formavimo įrankį, tarnaujantį asmeniniams interesams, atliekantį lobizmo funkciją.
 |
| Moteris naudojasi kompiuteriu |
Žurnalistikai grėsmė nekyla?
Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, studentams pasakojanti apie komunikaciją modernybėje, Auksė Balčytienė įsitikinusi, kad spaudos aukso amžius jau praeityje. Lietuva jį išgyveno apie 1990-uosius, kai nebuvo plataus leidinių pasirinkimo – gyvavo keli stiprūs informacijos kanalai, pateikdavę pliūpsnį įdomių žinių.
„Dabar auditorija išpaikinta įvairovės. Be to, keičiasi ir skaitymo įpročiai: tyrimai rodo, kad daugiau nei 90 proc. jaunų žmonių internetas yra pirmasis, o dažnai ir vienintelis informacijos šaltinis“, – atkreipė dėmesį A.Balčytienė.
Kol žmonija gyvuos – gyvuos ir pasakojimas. Žurnalisto misija – rasti naują problemą, ją atskleisti, išaiškinti, išanalizuoti.
Rytų ir Vidurio Europoje, pasak jos, jau daugelį dešimtmečių nėra aiškios tradicijos vienoje kokioje nors srityje – jos buvo sutraukytos dėl įvairiausių istorinių perturbacijų: „Gyvename skubėjimo amžiuje. Mes, jaunos demokratijos valstybės, beskubėdamos iš savęs vis daugiau reikalaujame ir įstumiame save į nuolatinę kaitos būseną.“
Tačiau tai esą nekelia grėsmės žurnalistikai iš esmės. Modernėjančios technologijos yra tik informacijos nešėjai, o žurnalistika yra pasakojimas – tai idėja, žinia, istorija, naratyvas.
„Kol žmonija gyvuos – gyvuos ir pasakojimas. Žurnalisto misija – rasti naują problemą, ją atskleisti, išaiškinti, išanalizuoti“, – sakė pašnekovė.
Jos nuomone, spauda gal ir transformuosis, tačiau nemirs. Spausdintas žodis netgi gali įgauti antrą kvėpavimą: „Galbūt mes būsime pirmieji, kurie vieną dieną supras, kad pats metas tą skubėjimo tempą stabdyti ir koncentruotis į istoriškai konservatyvias ir patikrintas vertybes, pavyzdžiui, labai gerą dienraštį.“
 |
| Facebook.com nuotr. |
Pasirengę mokėti už turinį
Nepaisant to, kad Šiaurės šalių gyventojai neskuba nusigręžti nuo popierinės žiniasklaidos, didžiausių Norvegijos ir Švedijos leidinių redaktoriai kasdien ieško būdų įveikti rinkos iššūkius.
Statistika skelbia, kad 79 proc. norvegų naudojasi išmaniaisiais telefonais, o 32 proc. – planšetiniais kompiuteriais. Vadinasi, netolimoje ateityje konkurencinę kovą laimės tie leidėjai, kurie geriau pasirengs skaitmeninei transformacijai.
Laikraščių reklamos rinka kasmet smarkiai traukiasi, todėl svarbiausias uždavinys – kaip įtikinti vartotoją mokėti už į internetą perkeltų spaudos produktų turinį.
Regioninis Norvegijos laikraštis ir portalas „Fædrelandsvennen“ bei Švedijos portalas „Aftonbladet“ apmokestino turinį ar jo dalį. Pastebėta, kad skaitomumas internete padidėjo, o popierinės versijos – sumažėjo. Tai rodo, kad transformacija buvo sėkminga.
