„Tris paras medikai neišėjo iš savo darbo vietos ir buvo ne tik tie, kuriems pagal grafiką reikėjo budėti, bet visi. Pradėjus važiuoti tankams ir po paskutinio sakinio televizijos ekrane žmonės pėsti išėjo į savo darbovietes, žinodami, kad gali būti daug aukų, daug sužalotų žmonių. Dirbome karo lauko sąlygomis“, – sakė I.Degutienė, pati per 1991 metų sausio įvykius dirbusi Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje.
Penktadienį pirmą kartą per 20 metų surengtas susitikimas su medicinos darbuotojais, teikusiais pagalbą nukentėjusiesiems per Sausio įvykius.
Parlamento vicepirmininkas Česlovas Stankevičius, dėkodamas už atliktą pareigą tuomet, atkreipė dėmesį, kad medikai įvykdė dvi priesaikas – priesaiką Tėvynei ir Hipokrato priesaiką.
I.Degutienė prisiminė, kaip 1991 metų sausio 13–osios naktį išlydėjo vyrą Gediminą Degutį į parlamentą, o pati, namuose palikusi 12 metų sūnų ir šešerių metų dukrą, pėstute išėjo į ligoninę.
„Gyvenome Šeškinėje, pro langą pamatėme, kaip važiuoja tankai, palikome savo mažus vaikus vienus ir išėjome. Grįžome po trijų parų namo, dėkui Dievui, vaikai buvo namie sveiki“, – pasakojo parlamento pirmininkė.
Anot jos, tuomet sužeistieji nuo Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato vežė į tris ligonines: Vilniaus Raudonojo kryžiaus universitetinę ligoninę, to meto Pirmąją tarybinę ligoninę ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Ausų, nosies, gerklės skyrių.
„Riksmas, šauksmas, dejavimas, buvo labai daug kraujo. Turime filmuotą medžiagą. Nežinome, ar galime ją rodyti, tai yra labai kraupūs vaizdai, ką matei savo akimis ne televizijos ekrane, ne filme, tai liks visam gyvenimui“, – kalbėjo I.Degutienė.
Raudonojo Kryžiaus ligoninėje slėptas ir nušautas rusų kareivis. I.Degutienė teigė, kad greitosios pagalbos medikų atvežto kūno pasiimti į ligoninę naktį buvo atvykę keturi omonininkai.
„Dabar akyse stovi seselė Ada, kuri tiesiog pradėjo tuos omonininkus stumti ir rėkti: “ko jūs iš mūsų norite„. Jie įtūžusiais veidais rėkia: “atiduokite mūsų lavoną„. Mes sakome: “mes nieko nematėme, nieko nežinome„. Buvo ir pakeltas tonas, ir susistumdymas, – sakė Seimo pirmininkė. – (...) Stetoskopas ar švirkštas vienintelis ginklas buvo prieš įtūžius ginkluotus vyrus.“
Jos tvirtinimu, iš rusų kareivio kūno išimta kulka leido paneigti sovietų vadovybės teiginius, kad laisvės gynėjai buvo ginkluoti.
„Buvo labai svarbu identifikuoti, kad šūvis į nugarą krūtinės srityje buvo pačių omonininkų“, – prisiminė ir buvęs Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyriausiasis gydytojas Juozas Raistenskis.
Pasak I.Degutienės, kad omonininkai nerastų kareivio kūno, jis buvo nugabentas į Gimdymo skyrių.
Penktadienį medikams už išgelbėtą gyvybę, sveikatą dėkojo ir nukentėjusieji per Sausio įvykius. Jie prisiminė, kad tuomet medikai, atlikdami savo pareigą taip pat rizikavo savo saugumu, mat būta žinių, kad sovietų kariai gali pradėti „valyti“ gydymo įstaigas nuo sužeistųjų. Suteikę pagalbą medikai padėdavo sužalotiesiems slėptis.
Susitikimu su medicinos darbuotojais penktadienį prasidėjo ilgiau nei savaitę truksiantis renginių ciklas, skirtas Laisvės gynėjų dienos 20–mečiui paminėti.
Sausio 13–oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės veiksmus Vilniuje.
Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990–ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.
Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.
Nors kariškiams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pastato.
