TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Iš narkotikų liūno ištrūkęs „Aš esu“ bendruomenėje gyvenantis alytiškis: už narkotikus nebuvo nieko svarbiau

N-18
Gyvenimo dugną pasiekęs narkomanas į liūną įklimpo po pirmos tabletės
123rf.com nuotr. / Narkotikai
Šaltinis: 15min
2
A A

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ priklausomų asmenų bendruomenė „Aš esu“ kunigo Kęstučio Dvarecko iniciatyva įkurta 2009 m. pavasarį. Bendruomenėje nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų. Vienas iš bendruomenės gyventojų – 28 metų alytiškis Gintautas (vardas pakeistas).

Portalui 15min vyriškis pasakoja iš pradžių įbridęs į priklausomybę nuo alkoholio, kuomet alkoholis jau nepadėdavo, būdamas 20-ies išbandė ir narkotikus – nuo to laiko gyvenimas pradėjo griūti. Šiuo metu Gintautas nevartoja jau metus ir po truputį bando kabintis į gyvenimą.

– Papasakokite, kada pradėjote vartoti?

– Viskas prasidėjo nuo alkoholio. Jį vartoti pradėjau, kai man buvo 15 metų. Gerti pradėjau iš gero gyvenimo – turėjau namus, pinigų, buvo tiesiog smalsu. Gėrėm iš kamštelio, po to iš butelio su draugais. Po to „po truputį, po truputį“ iš neturėjimo ką veikti. Buvo nesąmonių su teisėsauga, nes buvau agresyvus.

Tėvai pagavo geriant, kai buvau nepilnametis. Nemušė, bet kirto į veidą. Patėvis, prisimenu, visiškai negėrė, o mama mėgdavo eiti į balius, su ja santykiai geri niekada nebuvo...

Aš pats „užgerdavau“ kas savaitę – tai man padėdavo užsimiršti, „užsidaryti“ nuo visų problemų, buvau linkęs viską laikyti ir kaupti savyje...

Vėliau kažkiek laiko negerdavau, o tada vėl pradėdavau. Vienu metu gerdavau ir rytais, kad tik nebegalvočiau...

Būdamas 20-ies pirmą kartą pavartojau ir narkotinių medžiagų, kodėl tai padariau, net nežinau. Žmonės pavartoja, kad pabėgtų nuo problemų, kažkokių blogų minčių...

– Koks jausmas buvo pirmą kartą pavartojus narkotikų?

– Vėmiau, sakiau sau, kad daugiau gyvenime nebevartosiu ir su ta mintimi svarsčiau, kodėl kitiems gerai – jie atsipalaiduoja, o aš ne. Bet psichologiškai tai padėjo pabėgti nuo blogų minčių, prisiminimų.

– Kodėl vis dėlto buvo ir antras, ir kiti kartai?

– Kai pirmą kartą pavartojau, aš nemaniau, kad vartosiu visą gyvenimą. Antrą kartą „mane užkabino“. Iš pradžių aš tik savaitgaliais vartojau, tada kas kažkiek dienų, o vėliau – kiekvieną dieną. Praėjus metams apie tai sužinojo ir tėvai, jie manė, kad aš visą tą laiką sportuoju, prašydavau pinigų maistui, bet iš tikrųjų – jų reikėdavo narkotikams.

– Ar matėte nepilnamečius, kurie norėdavo pabandyti arba kurie bandė narkotikų prie jūsų?

– Turėjau merginą, kuri labai norėjo pabandyti. Aš tada vartojau ir ji nuolat manęs prašydavo. Kartą daviau ir jai. Ji tapo narkomane, bet po kurio laiko vartoti nustojo, ir tada mes susipykom. Ji man pasakė: „Tau narkotikai svarbiau nei mūsų draugystė!“. Man tai nebuvo svarbu – kažkokia draugystė, man nebuvo įdomu. Už narkotikus nebuvo nieko svarbiau.

Vis tik vėliau sukūriau šeimą, tačiau nebuvo jokių vertybių – buvo gėda, kad vartoju narkotikus. Šiuo metu žmona su vaiku gyvena Didžiojoje Britanijoje, kurį laiką su jais gyvenau ir aš, bet ten juos tik skaudinau. Galiausiai buvau deportuotas atgal į Lietuvą.

– O kur jūs tuo metu gaudavote narkotikų?

– Buvo žmonių, kurie man pasiūlydavo narkotikų ir neprašė už tai pinigų, nes matė, kad pas tėvus gyvenu.

– Kaip reagavo artimieji, kai sužinojo, kad vartojate narkotikus?

– Visų pirma mama paklausė, ar vartoju. Pasakiau, kad taip. Ji iš karto išėjo, o patėvis pasiliko. Klausė, nuo kada vartoju, ar turiu skolų, sakiau, kad taip. Po to jie labai liūdėjo, verkė, kad taip man atsitiko. Išsiuntė į reabilitaciją. Kai išėjau, vėl prašydavau pinigų iš tėvų, manipuliuodavau jais. Būdavo dienų, kai namie prabūdavau keturias paras, bet tada vėl atsirasdavo pažįstamų, kurie man dykai pasiūlydavo narkotikų.

Būdavo dienų, kai namie prabūdavau keturias paras, bet tada vėl atsirasdavo pažįstamų, kurie man dykai pasiūlydavo narkotikų.

Buvau perdozavęs, mane išvežė gydyti, ten pabuvau, galvojau nebevartosiu, bet po to – vėl įsidurdavau. Kai tu baigi vartoti, susitvarkai, pamatai viską kitomis akimis, būna labai baisu, tai sunku ištverti.

Kartą norėjau nusižudyti, nes praradau savo geriausią draugą, o dar ir mama dėl tokio mano gyvenimo būdo norėjo mane išmesti iš namų. Aš supratau, kad neturiu gyvenimo, kad viską esu praradęs ir gulėdamas galvojau, kaip visa tai atrodys... Mama tuo metu buvo namie, jai nebūtų buvę mamos, aš būčiau gal ir nusižudęs. Buvo šokas po draugo mirties, bet, manau, yra kažkas aukščiau, kas neleido man to padaryti.

– Šiandien džiaugiatės, kad tąkart taip susiklostė aplinkybės?

– Taip, džiaugiuosi. Iš tikrųjų yra kažkas aukščiau, kas mus saugo. Labai noriu ištrinti blogus prisiminimus.

– Kiek jums buvo metų, kai atvykote gydytis į bendruomenę „Aš esu“?

– Tuomet buvau 27-erių. Paskutinį kartą pavartojau, tada susiėmiau ir atvažiavau į priklausomų asmenų bendruomenę, man pasakė, kad priims, jei susilaikysiu nuo narkotikų. Norėjau su narkotikais atsisveikinti.

Aš galvojau, kad šitoje bendruomenėje viskas bus kiek kitaip, maniau, kad čia sanatorija, galėsiu laisvai vaikščioti, grįžti, turėsiu televizorių ir visus kitus patogumus, o tada susitvarkysiu ir išeisiu.

Aš anksčiau nerodžiau savo jausmų, valdžiausi, neverkiau, kai norėjau. Ir blogai dariau, reikėjo išsiverkti, o aš viską laikiau savyje.

Kai atvažiavau, paklausiau, ar yra televizorius, pasakė, kad nėra, pagalvojau kaip čia galima gyventi be jo, bet pasilikau čia, prisitaikiau prie visko. Tėvai galvoja, kad noriu grįžti namo, pas šeimą, bet aš sakau jiems, kad čia yra mano šeima, o ne ten, aš čia daug geriau jaučiuosi.

Man iš pradžių buvo sunku skaityti savo parašytus tekstus apie save, reikšti savo jausmus, mano kojos drebėdavo, rankos prakaitavo, bandžiau, skaičiau ir pratinausi apie dvi savaites.

Dabar, kai gyvenu čia, vaikštau į paskaitas, noriu greičiau visko išmokti, nesiklausau tų, kurie juokiasi iš savo prisiminimų, susijusių su narkotikais.

– O kokius darbus jūs čia rašote?

– Rašome apie savo gyvenimą, ką jaučiame, nuo ko viskas prasidėjo, kokius tikslus iškėlėme sau. Na ir taip rašydami gilinamės į save. Aš anksčiau nerodžiau savo jausmų, valdžiausi, neverkiau, kai norėjau. Ir blogai dariau, reikėjo išsiverkti, o aš viską laikiau savyje. Dabar viską parašau.

Narkotikų nevartoju jau metus.

Dabar jaučiuosi gerai, labai džiaugiuosi, kad mane čia priėmė. Gyvendamas čia supratau daugelį dalykų, grįžta pasitikėjimas, pradėjau bendrauti, sugyventinė klausė, kaip aš, kreipėsi į teismą, kad galėčiau lankyti vaiką.

Visi tie, kurie buvo nusisukę, atsisuko atgal, visi palaiko, padeda, tiesiog tapau kitu žmogumi. Dabar kita draugė laukiasi ir laukia manęs.

– Kokie jūsų planai toliau?

– Galvoju mokytis Vilniuje, žiūrėsiu, ką pasiūlys darbo birža. Noriu turėti kitą specialybę. Baigiau tik pagrindinę mokyklą, 10 klasių. Tada stojau į profesinę mokyklą, pabaigiau. Bet niekada nieko nedirbau. Sakau sau, kad pradėsiu taupyti, bet kiek turiu, tiek ir išleidžiu.

– Ką patartumėte nepilnamečiams, kurie rūko žolę?

– Nežinau, kas priveda prie vartojimo, ar draugai kalti, ar tu pats pasiduodi kažkaip, bet geriau to nedaryti.

– Jūsų nuomonė – ar reidai, kurie vyksta, padeda nebevartoti narkotikų?

– Manau, kad ne. Vartojantys žmonės vartos ir toliau. Jie neturi už ką sumokėti baudas. Aš irgi daug klaidų pridaręs esu, turiu daug skolų ir jos tik auga. Buvo skolos už sulaikymą...

Žmogus, gaudamas į rankas 200 eurų ir turėdamas įsiskolinimų antstoliams, negali iš tiek pragyventi, tai nemanau, kad tie reidai kažką gero padaro.

Emocinė pagalba: kur kreiptis
Emocinė pagalba vaikams
„Vaikų linija“
Kasdien (11-23 val.):
Tel.: 116 111
www.vaikulinija.lt
Emocinė pagalba jaunimui
„Jaunimo linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 28 888
www.jaunimolinija.lt
Emocinė pagalba suaugusiems
„Vilties linija“
Visą parą:
Tel.: 116 123
www.viltieslinija.lt
Emocinė pagalba moterims
„Pagalbos moterims linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 66 366
www.moters-pagalba.lt
Emocinė pagalba rusakalbiams
„Linija Doverija“
Darbo dienomis (16-20 val.):
Tel.: 8 800 77 277
Krizių įveikimo centras
Antakalnio g. 97, Vilnius
www.krizesiveikimas.lt
krizesiveikimas
Psichologinė pagalba emigrantams
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Narkotikai Alytus

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min