Profesionali kirpėja Aleksandra (vardas redakcijai žinomas, – aut. past.), nutarusi emigruoti, darbo pradėjo ieškoti dar būdama Lietuvoje. Moteris nenorėjo aklai pasitikėti nežinia kieno skelbimais, tad pati paskelbė ieškanti kirpėjos darbo salone bei nurodė sąlygas, kuriomis dirbtų. Į moters skelbimą atsiliepė lietuvis vyras, tvirtinęs, kad 100 km nuo Londono nutolusiame mieste atidaro naują grožio saloną ir šiuo metu ieško kirpėjų.
„Susirašinėjome elektroniniais laiškais dar kurį laiką. Norėjau smulkiai išsiaiškinti, ką, kur, už kiek ir su kuo dirbsiu, bei įsitikinti, kad viskas teisėta. Skambinau ir į pačią kirpyklą, kalbėjausi su ten dirbančiomis merginomis. Pasitikrinau, ar įmonė, kurioje turėčiau dirbti, – legali. Nesu lengvai apsukama aplink pirštą, be to, pilni laikraščiai tų baisių istorijų, bet aš jokių įtarimų neturėjau“, – atviravo kirpėja.
Kambarys, kuriame turėjau gyventi, jau buvo užimtas, o mane nuvedė į svetainę, ant kurios grindų vienas šalia kito buvo išguldyti čiužiniai ir miegojo žmonės.
Moteris su būsimu darbdaviu susitarė ne tik dėl darbo sąlygų, bet ir būsto, kuriame ši gyvensianti vos atvykus. Darbdavys su savo drauge, pasirodo, gyveno Airijoje, tačiau turėjo butą mieste, kuriame ir įkūrė grožio saloną. Aleksandrai buvo pasiūlytas kambarys jų bute, tačiau moteriai atvykus situacija pasirodė kitokia, nei žadėta.
„Kambarys, kuriame turėjau gyventi, jau buvo užimtas, o mane nuvedė į svetainę, ant kurios grindų vienas šalia kito buvo išguldyti čiužiniai ir miegojo žmonės. Tie žmonės dirbo tam pačiam vyrui, žemės ūkio srityje“, – nusistebėjimo neslėpė pašnekovė.
Ilgiau nei 20 metų kirpėja dirbančios moters problemos nepatogia nakvyne nesibaigė. Po pirmos darbo dienos iš salono administratorės kirpėja išgirdo kvapą gniaužiančią žinią apie darbdavio nurodytas sąlygas. „Ji pasakė, kad mane įdarbino net pusės metų bandomajam laikotarpiui, kurio metu aš nemokėčiau nuomos už būstą ir vietą salone. Paaiškėjo, kad bandomuoju laikotarpiu vadovas man mokėtų nuo 5 iki 10 svarų sterlingų per dieną, priklausomai nuo klientų skaičiaus“, – tvirtino lietuvė ir pridūrė iškart pradėjusi svarstyti, kaip kuo greičiau iš ten pasprukus, mat bijojo, kad paprastai to padaryti nepavyks.
Laikė užrakintą name
Į darbdavio nelaisvę buvo įkliuvęs ir londonietės Dovilės brolis, kuris apie savo nesėkmę pats vengia kalbėti, tad istoriją 15min.lt papasakojo jauno vyro sesuo. Į Londoną draugui pažadėjus darbą vaikinas atvyko iškart baigęs mokyklą. Žadėto darbo draugas taip ir nesurado, tad mėnesį sostinėje gyvenusi lietuvio sesuo padėjo jam ieškoti uždarbio šaltinio internete.
Vadovas man mokėtų nuo 5 iki 10 svarų sterlingų per dieną.
„Paskambinau pagal skelbimą, rastą, rodos, anglija.lt portale, dėl skrajučių mėtymo. Darbdaviai pasiūlė apgyvendinti ir, jei gerai pamenu, 30 svarų sterlingų užmokestį per dieną. Be to, patys brolį pasiėmė iš mūsų namų“, – lietuvio karjeros Londone pradžią apibūdino Dovilė.
Vaikinas buvo vos sulaukęs pilnametystės, tad visą dieną vaikščioti nuo durų prie durų ant pečių tempiant tūkstančius skrajučių jam buvo sudėtingas išbandymas. Po keleto dienų jaunas lietuvis pareiškė fiziškai nebesugebantis atlikti darbo, tad paprašęs sumokėti už atidirbtas dienas, išėjo iš darbo. „Jam nežmoniškai nutrynė kojas, nebegalėjo nei paeiti, o tokio didelio fizinio krūvio jis nė neįsivaizdavo. Darbdavys sakė palauk – ryt poryt – ir vilkino sumokėti. Užrakino jį namuose ir neleido išeiti. Taip užrakintas jis ten praleido gal keturias dienas, pinigų taip ir negavo“, – apie brolio nelaimę pasakojo pašnekovė.
Neturi teisės drausti mesti darbą
Jam nežmoniškai nutrynė kojas, nebegalėjo nei paeiti.
„Levenes“ advokatų kontoros teisininko Giedriaus Kabašinsko teigimu, darbdaviai neturi teisės uždrausti darbuotojui mesti darbą: „Darbdavys negali užrakinti ar naudoti šantažą bandant priversti darbuotoją pasilikti. Viskas, ką teisėtai gali padaryti darbdavys – nesumokėti algos už pasirašytos sutarties nutraukimą. Užrakinimas namuose man primena vergiją, už kurią Jungtinėje Karalystėje griežtai baudžiama.“
Dovilės brolis, supratęs, kad negaus savo uždarbio ir kęsdamas kojų skausmus galop įsidrąsino ir paspruko pro užrakinto namo langą. „Neįsivaizduoju, kodėl jį laikė užrakintą, tačiau 18-os metų vaikinas ne juokais išsigando ir po šio nuotykio iš karto išvyko į Lietuvą. Nebenorėjo jis nei atgauti pinigų, nei ieškotis kito darbo. Tuomet neturėjome, kur jo priimti, patys nuomojomės kambarį. Kitomis aplinkybėmis, būtume radę išeitį ir gal jis būtų likęs čia“, – atviravo lietuvė.
Kai kirpėja Aleksandra pasakė, kad meta darbą, lietuvis darbdavys taip pat bandė manipuliuoti, pasakęs jai, jog žino jos asmens kodą, gimimo datą ir kitus duomenis apie ją. „Nežinau, ką tiksliai jis tuo norėjo pasakyti, bet, įtariu, turėjo veiksmų strategiją, kurią aš sulaužiau, pasakydama, jog išeinu. Tada, matyt, išknisęs mano daiktus ir sužinojęs duomenis, jis mėgino mane įbauginti”, – svarstė moteris.
Lietuvis suskaičiavo, jog per 4 dienas kirpėja jam įsiskolino 300 svarų sterlingų.
Atsargos dėlei vykdama į Londoną moteris nusipirko ir atgalinį lėktuvo bilietą. Būtent tai ir pažįstamos teisininkės patarimai padėjo Aleksandrai ištrūkti iš tautiečių išnaudotojo pinklių. „Nežinojau, ką daryti, tad pasitariau su pažįstama teisininke. Ji mane primokė, ką sakyti, ką daryti, kad išlipčiau sausa iš balos. Esu ugningo charakterio, tad norėjau tam direktoriui parodyti, kur vėžiai žiemoja, bet paklausiau protingesnės juristės“, – žodžių į vatą nevyniojo pašnekovė.
Supratęs, kad moteris nejuokauja ir tikrai yra pasirengusi kelti sparnus, darbdavys pradėjo skaičiuoti kiek, esą, jam kainavo keleto dienų Aleksandros viešnagė ir net darbas. Pasak moters, lietuvis pradėjo nuo išlaidų degalams, parsivežant ją iš oro uosto, pridėjo būsto nuomą, elektros bei vandens sąnaudas ir kitas išlaidas. Lietuvis suskaičiavo, jog per 4 dienas kirpėja jam įsiskolino 300 svarų sterlingų ir surašęs tai liepė moteriai pasirašyti pasižadant skolą grąžinti.
Bijodama galimo lietuvių keršto, bet stengdamasi išlikti rami, kirpėja bandė apsiginti panaudodama puolimą: „Pasirašiau aš tą jo lapą, bet pasakiau, kad situacija žinoma tretiesiems asmenims. Pasakiau, kad mūsų pokalbius įrašinėjau, nes taip ir dariau, kad žinau, kaip jis elgiasi su ūkyje dirbančiais lietuviais ir kad jei man kas nors nutiks, informacija pasieks teisėsaugą. Jis įkūręs vergų koloniją, į kurią norėjo įtraukti ir mane. Manau, tokio elgesio jis nebuvo matęs ir tikrai nesitikėjo, tad atidavė mano daiktus ir net nuvežė ten, kur prašiau. Skolos grąžinti iki šiol neprašė, bet ir aš nesiėmiau jokių tolimesnių veiksmų. Bijau jų keršto.“
Atpildo sulaukti įmanoma
Itin dažnai nuo išnaudojamo ar net vergvaldiškai besielgiančio darbdavio nukentėję lietuviai bijo ieškoti pagalbos. Baiminamasi dėl galingos organizacijos narių keršto bei teisinamasi, jog prarasta ne tiek daug pinigų, kad būtų verta imtis teisinių veiksmų.
Advokato patarėjas G. Kabašinskas tvirtino, kad tokiais atvejais sunku sulaukti pagalbos, jei darbdavys nėra prekybos žmonėmis tinklo dalis. Norint prigriebti atlyginimo nesumokėjusį ar kitaip išnaudoti bandžiusį darbdavį teisininkas patarė ne kreipiantis į policiją. „Patarčiau pirmiausia kreiptis į mokesčių inspekciją ir pranešti apie nelegaliai veikiančią įmonę. Jei ji ir veikia legaliai, greičiausiai nemoka mokesčių už išnaudojamus darbuotojus. Apskritai siūlyčiau žmonėms ne galvoti, kaip apsiginti patekus į tokią situaciją, o iš anksto tikrinti, kur ir pas ką važiuoja“, – kalbėjo teisininkas.
Jis įkūręs vergų koloniją, į kurią norėjo įtraukti ir mane.
Minčiai, jog prieš emigruojant privalu išsiaiškinti būsimas sąlygas, pritarė visi be išimties pašnekovai. Aleksandra tvirtino supratusi, kodėl naujais emigrantais manipuliuoti lengviausia: „Atvažiuodami iš Lietuvos žmonės dažnai nesupranta, kaip čia viskas vyksta. Be patikimų artimųjų važiuoti nepatarčiau. Išnaudojantys žmonės trenkia į skaudžiausią vietą – pažeidžiamumą. Artimųjų čia neturintis žmogus griebsis šiaudo, tai reiškia, sutiks su bet kokiomis sąlygomis ir dirbs. Juo bus galima manipuliuoti.“ Jai pritarė ir darbdavio įkalintą brolį gelbėjusi Dovilė.
Labdaros organizacijos „Diverse Communities“ direktorė Loreta Miknevičiūtė teigė, kad nukentėjus nuo darbuotojus išnaudojančių žmonių sulaukti pagalbos galima. Tačiau pirmiausia reikia turėti bent Nacionalinio draudimo numerį, be to, būtina sutikti imtis teisinių veiksmų prieš nuskriaudusį asmenį ar organizaciją. „Įtariant vergystę gali padėti „The Salvation army“. Tai labdaros organizacija, kuri suteikia pastogę nukentėjusiems nuo išnaudotojų, tačiau tik su ta sąlyga, kad šie žmonės kreipsis į teisėsaugą ir padės tyrimui. Taip gaudomi didieji tinklai. Pareigūnai surenka keletą žmonių, liudininkų, juos saugo ir prižiūri, o tuo metu bando sugauti ne pavienius išnaudotojus, o visą tinklą“, – sakė ekspertė.
Lietuvio teisininko teigimu, dar galima kreiptis į advokatą, tačiau finansiškai tai daryti ne visada verta. Pasak G. Kabašinsko, toks ieškinys, greičiausiai, būtų laimėtas, tačiau ieškovui kainuotų kur kas daugiau nei darbdavio nesumokėta suma.
Labdaros organizacijos direktorė bei teisininkas vienas kitam antrino tvirtindami, kad taip išnaudojami ne tik lietuviai. Daugelis imigrantų pelnosi iš savo tautiečių, jie geriausiai pažįsta ir dažniausiai skriaudžia saviškius. Išnaudotojų taikiniai – kalbos nemokantys, menką išsilavinimą turintys ir šalies įstatymų bei reikiamų dokumentų neturintys tautiečiai, kurių paskutinė geresnio gyvenimo viltis – emigracija.
Taip pat skaitykite: Į Anglijos teisininkų elitą besiveržiantis Giedrius Kabašinskas: „Mums negalima meluoti“
