– Jau 12 metų užsiimate antikorupciniu švietimu savo mokykloje. Ką konkrečiai darote?
– Daugelis mokinių net nežino, kas yra ta korupcija. Todėl rengiame antikorupcines savaites mokykloje, įvairias iniciatyvas, pokalbius, diskusijas. Esame darę nemažai susitikimų su Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), savivaldybės, Viešųjų pirkimų tarnybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos, policijos atstovais.
Moksleiviams šie susitikimai labai patiko, jiems minėtų institucijų darbuotojai viską papasakoja ir paaiškina paprasčiau, priimtiniau nei mokytojai. Šiemet organizavome ir akciją „Vokai – laiškams, o ne pinigams!“ Jos metu prie savivaldybės dalinome skrajutes praeiviams, kad jie galėtų pranešti apie įvykius, jei apie tokius sužinotų (kad atlyginimai mokami vokeliuose – red. past.).
– Minėjote viešuosius pirkimus. Neretai net suaugusiesiems sudėtinga suprasti, kaip jie vyksta, kokių viešųjų pirkimų būna, kokios rizikos. Kaip tai paaiškinate moksleiviams?
– Svarbiausia ir buvo išsiaiškinti su mokiniais, kas yra tie viešieji pirkimai, nes mokiniai nelabai suvokia. Taip pat, kaip veikia viešųjų pirkimų mechanizmas, kaip mieste vykdomi viešieji pirkimai. O kai tai išsiaiškinome, organizavome pilietines iniciatyvas, pavyzdžiui, „Viešieji pirkimai: ar jie skaidrūs?“
– Ką darėte?
– Piketavome.
– Prie savivaldybės?
– Taip. Gavome leidimą ir padarėme mitingėlį. Vaikams labai patiko: jie piešė plakatą ir kartu ėjo prie savivaldybės.
– Kokia buvo pagrindinė šio piketo priežastis?
– Miesto centre vykdėme bendruomenės apklausą ir teiravomės praeivių, ar jie žino apie viešuosius pirkimus, ar pakankamai yra informacijos, kur jos galima gauti. Vėliau padarėme statistinę analizę, iš kurios išsiaiškinome, kad žmonės iš tikrųjų nelabai susipažinę ir nelabai žino, kur gauti informacijos.
– Ar galiausiai savivaldybės darbuotojai išėjo su moksleiviais pakalbėti?
– Taip, išėjo, ir kartu piketavo su mumis.
– Patys savivaldybės darbuotojai piketavo prie savivaldybės?
– Taip. Na, ne visi darbuotojai, be abejo, bet buvo ir tokių, kurie išėjo ir kartu su mokiniais vienoje gretoje stovėjo.
– Ar po šio piketo atsirado daugiau informacijos apie viešuosius pirkimus savivaldybėje?
– Na, sunku pasakyti, nežinau. Tiesiog man atrodo, kad svarbiau yra, kad mokiniai suprastų, pasidomėtų tais klausimais.
– O kaip suprantate, kad moksleiviams šios veiklos yra iš tiesų įdomios?
– Tiesiog paklausiame mokinių, kurie dalyvauja iniciatyvose. Jie labai noriai prisijungia prie veiklų ir atsiveda naujų draugų. Manau, kad tai yra prasminga veikla – į renginius stengiamės įtraukti kuo daugiau mokyklos mokinių. O pradinių klasių moksleiviams parenkame kitas veiklos formas, pavyzdžiui, kviečiame nupiešti „Sąžiningumo medį“, darėme akciją „Nenusirašinėk“.
– Kalbant apie nusirašinėjimą, kai mes susitinkame su moksleiviais ir klausiame, ar jie nusirašinėja, dažniausiai vaikai pradeda juoktis, nes bent kartą nusirašę yra dauguma. Ar jūsų mokykloje nusirašinėti yra „kieta"?
– Manau, kad nusirašinėja ir nusirašinės mokiniai, bet po tokių akcijų atsiranda tokių, kurie pradeda galvoti: „Gal nereikia duoti nusirašinėti?" Štai viena mokinė sako, kad ji dabar niekada nebeduoda nusirašyti, nors ją kurį laiką vadino „gailiše“. Bet vėliau kiti moksleiviai įprato ir daugiau nebeprašo.
– O ką darėte, kai kurie moksleiviai nusprendė nebeduoti nusirašyti?
– Mūsų akcija „Nenusirašinėk!" truko mėnesį. Mokykloje kabėjo skelbimai, ant visų kabinetų durų buvome užkabinę skrajutes „Nenusirašinėk!", kalbėjome apie tai. Aš visuomet mokiniams sakau, kad nusirašinėjimas arba davimas nusirašyti yra žinių už dyką atidavimas. Nes tai yra žinios, tai yra prekė, kuri iš tikrųjų svarbi ir žmogus turėtų vertinti savo žinias, o ne tik dalinti jas visiems.
– Ar tokios kalbos yra efektyvios?
– Be abejo, yra tokių mokinių, kurie tingi ruošti namų darbus, tingi mokytis, jie nori labai pigiai viską gauti: atėjau, nusirašiau. Dabar tokia mokinių karta auga, kurie tingi net namų darbus nusirašyti. Atsiranda ir tokių, kurie sugėdina, bet galbūt mokiniai vis tik nenori viešai tokių minčių reikšti, nenori išsiskirti iš klasės kolektyvo, nenori būti kitokie, nori pritapti prie kitų vaikų. Visokių yra vaikų ir visokių situacijų. Jeigu vienas kažką kitaip padarė – tai, manau, jau yra svarbu.
– Ar tėvai įsitraukia į jūsų veiklas? Ar jie turi vaidmenį mokykloje?
– Be abejo, šeimos vaidmuo yra labai svarbus, tėvai turėtų rodyti pavyzdį, turėtų kalbėti su mokiniais šita tema. Nemanau, kad tėvai viešai su savo vaikais šneka apie nesąžiningus dalykus, kaip jie patys elgiasi. Jeigu jie ir elgiasi, tai, man atrodo, jie slepia nuo vaikų šiuos dalykus.
– Ką ketinate daryti toliau? Minėjote tam tikras temas, kuriomis diskutuojate, arba problemas, kurias bandote kelti, tačiau kokia bus tolesnė veikla?
– Norime paviešinti mokinių piešinių, fotografijų parodas. Informacinių technologijų mokytoja su mokiniais atliko praktinį darbą – paskaičiavo, kiek valstybė dėl šešėlinės ekonomikos praranda pinigų. Tiesiog paskaičiavo pagal atlyginimus, kai dalis yra išmokama vokeliuose. Manau, šią medžiagą būtų galima pateikti kaip mokomąją priemonę kitoms mokykloms ekonomikos arba pilietinio ugdymo pamokose.
– Kai mokykla skiria tiek daug dėmesio antikorupcijai, turbūt pati įsipareigoja dirbti skaidriau? Gal mokykla viešina savo biudžetą, gal skatinate moksleivius daugiau domėtis mokyklos veikla?
– Gal tie reikalai iš tikrųjų yra viešinami, nes yra bendruomenės taryba, kuri sprendžia biudžeto klausimus. Visuomet yra paviešinama, kaip panaudota parama nuo pervestų dviejų procentų. Taip pat viešinama informacija apie biudžetą – su kokiomis problemomis susiduriama, kokie iškyla klausimai.
