„Tai buvo vienas iš nedaugelio sovietinio totalitarizmo priešininkų, disidentų, sėkmingai išlaikęs išbandymą valdžia“, – BNS sakė istorikė.
Pasak jos, būdamas sekuliarus intelektualas V.Havelas iš dramaturgo išaugo į politinį veikėją, nesmurtinio pasipriešinimo dalyvį, o vėliau ir vieną iš lyderių tuometinėje Čekoslovakijoje.
„Perėjęs daugkartinius įkalinimus ir visišką marginalizaciją, buvo išmestas iš bet kokio intelektualaus darbo, priverstas gyventi iš rankų darbo, V.Havelas labai nuosekliai įgyvendino savo moto, kurį jis buvo suformulavęs – meilė ir tiesa įveiks neapykantą ir melą. Tiesos, nesmurtinės laikysenos idealas jam buvo labai svarbus ir faktiškai tai mes matome per aksominę revoliuciją, per tai, ką darė jis ir jo aplinka Čekoslovakijai pereinant iš autoritarinio režimo į demokratinį – šių principų jis labai nuosekliai laikėsi“, – kalbėjo I.Vaišvilaitė.
Anot istorikės, atlaikyti išbandymą valdžia, sėkmingai įveikti tekusius istorijos iššūkius V.Havelui taip pat padėjo žmogiškas solidarumas ir išmintingas pakantumas.
„Labai svarbus V.Havelo bruožas – tai jo labai platus gyventas ir liudytas solidarumas su kitom jėgom ir su kitais asmenimis, kurie laikėsi tų pačių antitotalitarinės veiklos principų – tiesos ir meilės. Tai jo kvietimas V.Landsbergiui po Kovo 11-osios apsilankyti Čekoslovakijoje ir parama parodyta Lietuvos nepriklausomybės siekiui“, – sakė I.Vaišvilaitė.
V.Havelas visada turėjo humoro jausmą, sugebėjo iš šalies pažiūrėti į savo figūrą, neturėjo niekada didybės manijos, „žvaigždizmo“ dalykų ir visą laiką buvo ištikimas tiems idealams, kuriuos deklaravo savo jaunystėj
„Tapęs Čekoslovakijos, o paskui ir Čekijos prezidentu V.Havelas pats didžiausiu savo nuopelnu laikė Varšuvos sutarties bloko demontažą, išardymą, kuris buvo tikrai labai sėkmingas veiksmas. O žmogiško ir nuolankumo, ir pakantumo įrodymu yra Čekoslovakijos išsidalijimas į Čekiją ir Slovakiją. Jis pats buvo priešiškas tokiam valstybės padalijimui, manė, kad Čekoslovakija turi didesnes perspektyvas, bet kai tas procesas prasidėjo, jis jam nesipriešino ir paskui dar tarnavo Čekijos prezidentu. Ir kaip prezidentas išlaikė išbandymą valdžia, nors, žinoma, kaip bet kuris valdžioje esantis žmogus, tapęs kasdienės valdžios figūra dalį savo autoriteto prarado“, – sakė I.Vaišvilaitė.
Anot istorikės, žvelgiant iš tam tiko laiko atstumo į V.Havelo asmenybę, akivaizdu, kad šis žmogus per visą savo gyvenimą liko ištikimas sau ir dar jaunystėje savo paties keltiems idealams.
„V.Havelas visada turėjo humoro jausmą, sugebėjo iš šalies pažiūrėti į savo figūrą, neturėjo niekada didybės manijos, „žvaigždizmo“ dalykų ir visą laiką buvo ištikimas tiems idealams, kuriuos deklaravo savo jaunystėje, prisiimdamas įvairius vaidmenis ir įvairias tarnystes gyvenime. Tai tikrai figūra iš tos pačios sekos, ne visi jie vienodi, kaip Andrejus Sacharovas – šalia didžiųjų XX amžiaus sąžinės veikėjų“, – apibendrino I.Vaišvilaitė.
Po ilgos ligos V.Havelas mirė sekmadienio rytą savo namuose. Dramaturgas ir disidentas ypač daug prisidėjo taikiai nuverčiant komunizmą buvusioje Čekoslovakijoje.
V.Havelas iš prezidento posto pasitraukė 2003-iaisiais – praėjus 10-čiai metų po Čekoslovakijos subyrėjimo ir vos keli mėnesiai prieš Čekijos ir Slovakijos įstojimą į Europos Sąjungą (ES). Jam priskiriami nuopelnai dėl sąlygų Čekijos stojimui parengimo, be to, jis buvo prezidentas, kai šalis 1999 metais įstojo į NATO.
