J.Pančenka primena, kad rugpjūčio 21 d. Lietuvos Seime prasidėjo oficialios diskusijos dėl naujos kandidatūros į ministro pirmininko postą.
„Balsavimas dėl Ingos Ruginienės paskyrimo vyriausybės vadove turėtų įvykti irugpjūčio 26 d. Tačiau iki to laiko valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija turi susitarti su savo koalicijos partneriais. Nepaisant lūkesčių, socialdemokratai nusprendė neatsisakyti aljanso su populistine ir Ukrainai priešiška partija „Nemuno aušra“.
Tačiau tai nebuvo vienintelė sensacija Lietuvos koalicijos derybose.
Yra nemaža tikimybė, kad į naują koaliciją įeis atvirai prorusiška partija, kurios atstovai ragino panaikinti sankcijas Rusijai ir Baltarusijai. Ir netgi – bombarduoti Kyjivą
Kaip tai galėjo atsitikti? Ar kyla grėsmė Vilniaus paramai Ukrainai?“, – rašo jis
Abejonės dėl I.Ruginienės
J.Pančenka primena, kad valdančiosios koalicijos krizė kilo, kai liepos pabaigoje vos septynis su puse mėnesių pareigas ėjęs ministras pirmininkas Gintautas Paluckas pateikė atsistatydinimo pareiškimą.
„Atsistatydinimo priežastis buvo keletas korupcijos skandalų, susijusių su pačiu premjeru ir jo šeimos nariais. O krizės katalizatoriumi tapo koalicinės partijos „Demokratinė sąjunga „Vardan Lietuvos“ demaršas.
„Demokratų“ lyderis ir kartu Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis pareiškė esąs pasirengęs pasitraukti iš koalicijos, jei Paluckas neatsistatydins.
Šis spaudimas suveikė, tačiau koalicijos krizė tik stiprėjo“, – rašo redaktorius.
Jis teigia, kad jei nauja kandidatė į premjero postą Inga Ruginienė turėjo nuraminti kritikus, tai šis planas atvirai žlugo.
„Ir problema buvo ne tai, kad Ruginenė du kartus lankėsi Rusijoje, kad susitiktų su giminaičiais – 2015 ir 2018 metais. Daugiau klausimų sukėlė iš Valstybės saugumo tarnybos gauta informacija apie galimus pavojus, susijusius su kandidatės į premjerės postą vyro veikla. Visų pirma buvo pažymėta, kad jis turėjo verslo ryšių su įmonėmis, kurių vadovybė aktyviai rėmė Rusijos Federaciją.
Tiesa, kaip pripažįsta Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, specialiosios tarnybos neturi informacijos „apie rizikos veiksnius, kurie yra tiesiogiai susiję su nacionaliniu saugumu“. „Tiesiog verslo ryšiai, galimi ryšiai su konkrečiais asmenimis, šių asmenų pažiūros“, – patikslino jis.
Opozicija jau reikalauja, kad prieš balsavimą deputatams būtų perduoti specialiųjų tarnybų duomenys apie I.Ruginienę – kol kas su jais galėjo susipažinti tik prezidentas.
Tačiau abejotina, ar šis žingsnis gali turėti įtakos paskyrimo procesui. Juk, kaip užtikrina prezidentas Nausėda, įvertinus visą turimą informaciją, yra visos priežastys tikėtis, kad I.Ruginenė sėkmingai dirbs vyriausybės vadove“, – rašo J.Pančenka.
Pokyčiai, bet ne tokie
Kita vertus, pabrėžia jis, naujosios premjerės kandidatūra buvo pasiūlyta situacijoje, kai koalicijos sudėtis dar nėra žinoma.
„Ankstesnė koalicija Lietuvoje sukėlė didelį sensaciją – nepaisant to, kad socialdemokratai užtikrintai laimėjo rinkimus ir turėjo platų potencialių koalicijos partnerių pasirinkimą, į vyriausybės formavimą buvo pakviesta ne tik jau minėta Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, bet ir euroskeptiška partija „Nemuno aušra“.
Tai atvirai populistinė partija, kurios lyderis Remigijus Žemaitaitis buvo tiriamas dėl antisemitinių pareiškimų. Be to, jis darė ir antiukrainietiškus pareiškimus, ypač pasisakydamas už paramos Kyjvui mažinimą.
Todėl nenuostabu, kad koalicija su tokiu dalyviu sukėlė gatvių protestus, o prezidentas Nausėda pareikalavo, kad pagal „Nemuno aušros“ kvotą ministrais būtų skiriami tik nepartiniai specialistai.
Nepaisant visų šių atsargumo priemonių, „Nemuno aušros“ dalyvavimas koalicijoje tapo nuolatinių skandalų šaltiniu. Pavyzdžiui, sausio mėnesį, aptariant valstybės biudžetą, Žemaitaitis dar kartą paragino sumažinti pagalbą Ukrainai.
O atsakydamas į pasiūlymą nuvykti ten ir pažiūrėti Rusijos agresijos pasekmes, jis atsakė, kad „nėra įpareigotas ten vykti“ ir kad tokio vizito priežastys gali būti tik „kyšiai, korupcija, ginklų pardavimas arba valstybės pardavimas“, – primena J.Pančenka.
Jo teigimu, būtent todėl dabartinis vyriausybės pertvarkymas atrodė kaip puiki proga atsikratyti „Nemuno aušros“.
Juo labiau, kad, kaip manoma, pakviesti juos į koaliciją buvo buvusio premjero asmeninė iniciatyva. Atitinkamai, jo įpėdiniams visai nebūtina laikytis šio aljanso.
Galiausiai Seimo pirmininkas ir koalicinės partijos Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis vėl pareiškė politinį ultimatumą. Rugpjūčio 17 d. jis paskelbė, kad reikalauja pašalinti „Nemuno aušrą“ iš koalicijos, kitaip demokratai patys išeis iš koalicijos.
Tačiau, pastebi J.Pančenka, antrasis ultimatumas buvo mažiau sėkmingas nei pirmasis – Socialdemokratų partija paskelbė, kad „Nemuno aušra“ lieka koalicijoje, o demokratams bus ieškoma pakaitalo.
Jis pastebi, kad prezidentas Nausėda mano, jog nėra alternatyvos turėti kitą koaliciją nei su „Nemuno aušra“. „Ar norime, kad vyriausybė galėtų priimti sprendimus, ar norime pirmalaikių rinkimų į Seimą?“ – retoriškai klausė G.Nausėda.
Pasak Nausėdos, „prieš metus situacija buvo kitokia“. „Tuomet socialdemokratai turėjo daug platesnį ir svarbesnį pasirinkimą nei dabar. Iš esmės dabar pasirinkimas yra sumažintas iki minimumo“, – mano prezidentas.
Kvietimas „Putino draugams“
J.Pančenka pastebi, kad grynai matematiškai koalicijai trečiasis dalyvis nėra reikalingas. Socialdemokratai ir „Nemuno aušra“ kartu turi 72 mandatus, o daugumai reikia 71. Tačiau tokia dauguma atrodo pernelyg nestabili, todėl trečiojo dalyvio poreikis niekur nedingo.
„Tačiau, skirtingai nuo praėjusių metų situacijos, dabar norinčių įstoti į tokią koaliciją beveik nėra. Tiksliau – apie tokį pasirengimą pareiškė tik viena politinė jėga.
Kalbama apie partiją Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Tai viena seniausių šalies partijų, kurios istorija siekia dar iki sovietinės okupacijos laikotarpį. Tačiau dabar jos reputacija yra smarkiai sugadinta oligarcho Ramūno Karbauskio vadovavimo.
Pirmasis derybų raundas buvo nesėkmingas – „valstiečiai“ iškėlė keletą sąlygų dėl prisijungimo prie koalicijos, kurių laikytis bus beveik neįmanoma. Finansų ministerijos skaičiavimais, šių sąlygų įgyvendinimas pareikalautų žymiai padidinti biudžeto deficitą, o tai sukeltų problemų santykiuose su Europos Komisija.
Čia šalys padarė pertrauką tolesnėms deryboms, išreikšdamos viltį, kad kompromisas yra įmanomas“, – rašo J.Pančenka.
Jo teigimu, dėmesį atkreipia vienintelis „valstiečių“ užsienio politikos reikalavimas – atnaujinti diplomatinius santykius su Kinija. Tačiau šis žingsnis atitinka vyriausybės ketinimus – pokalbiai apie santykių su Pekinu atšildymą vyksta nuo pat LSDP grįžimo į valdžią pradžios.
„Tačiau yra dar vienas „valstiečių“ reikalavimas, kuris gali sukelti nemažų problemų.
Jau po rinkimų „valstiečių“ frakcija parlamente susijungė su labai specifinės politinės jėgos, vadinamos „Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga“, deputatų frakcija.
Šiuo metu bendra frakcija turi 11 mandatų (6 – „Valstiečių ir žaliųjų sąjungos“ nariai, dar du – nepartiniai, išrinkti pagal „valstiečių“ sąrašus, ir trys – „lenkų“ atstovai).
Ir, kaip teigia oficialus „Valstiečių ir žaliųjų sąjungos“ lyderis Aurelijus Veryga, į koaliciją gali įstoti tik visa frakcija. „Arba visi, arba niekas. Mes tikrai esame komanda, mūsų kolegos gerai dirba, mes dirbame kartu ir jokiu būdu nesirengiame skaidyti frakcijos“, – teigia jis.
Problema ta, kad „Lenkų rinkimų akcija“ yra labiausiai prorusiška politinė jėga Lietuvoje. Pavyzdžiui, jos lyderis Waldemaras Tomaszewskis (dabar – Europos Parlamento narys) ne kartą buvo pastebėtas su „Georgijaus“ juosta, darė pareiškimus Putino naudai, įskaitant Krymo aneksijos pateisinimą. Ir, žinoma, pasisako už sankcijų Rusijai sušvelninimą ir visišką sankcijų Baltarusijai panaikinimą.
Dar toliau nuėjo jo partijos kolega Zbigniewas Jedinskis, kuris 2014 m. netgi paragino NATO bombarduoti Kyjivą, kad Ukraina taptų paklusnesnė Rusijos reikalavimams.
Prieita iki to, kad Lenkijos ambasada padarė specialius pareiškimus, kad ši politinė jėga niekaip nesusijusi su deklaruota lenkų mažumos teisių apsauga.
Šiuo metu W.Tomaszewskis įtikinėja, kad jei jo partija įstos į koaliciją, ji lobuos tik socialines iniciatyvas. Tačiau labai abejotina, kad jie tylės svarstant užsienio politikos klausimus“, – rašo leidinio redaktorius.
„Aš palaikau Ukrainą jos kovoje iki pat pergalės. Kitaip būti negali“, – pareiškė Inga Rūginienė iškart po to, kai buvo nominuota kandidate į premjeres.
„Tačiau su tokia koalicija įgyvendinti šį pažadą bus nelengva. Ypač jei karo veiksmai bus sustabdyti ir prasidės derybos dėl taikos.
Pavyzdžiui, „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis jau pareiškė, kad jokiomis aplinkybėmis neparems Lietuvos kariuomenės siuntimo į Ukrainą.
Jei jo pozicija naujojoje koalicijoje bus paremta „putiniškų lenkų“ balsais, įveikti šį pasipriešinimą bus labai sunku.
Ypač esant situacijai, kai koalicija ir prezidentas daro viską, kas įmanoma, kad išvengtų pirmalaikių rinkimų“, – užbaigia savo straipsnį J.Pančenka.
