Europos socialinio tyrimo duomenys rodo, kad daugiau nei 90 proc. Lietuvos jaunuolių (14–20 metų) visiškai nesidomi politika. Pagal šį rodiklį esame kone paskutiniai Europoje. Teigiama, kad Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse dėl susiklosčiusių istorinių ir politinių aplinkybių politinė kultūra yra labai silpna.
Kaip LRT.lt teigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis, dėl menko jaunimo politinio aktyvumo per daug išgyventi esą nereikia, o praktiškai masinis nesidomėjimas politika reiškia, kad politiniai procesai ir politikų veiksmai jaunimui nėra priimtini ir jaunimas kritiškai žvelgia į tai, ką daro politikai.
„Manau, kita priežastis sietina su tuo, kas buvo prieš 15–25 metus. Tuomet jaunimas politikoje matė labai aiškią perspektyvą – ne sau, o savo bendruomenei, valstybei, tautai. Tai buvo labai aiški idėja, kuri politiką vedė į priekį. Šiandien politinių idėjų, kurios uždegtų jaunimą, praktiškai nėra. Politikai šiandien užsiimta rutinine veikla, kuri labai svarbi, bet jaunimui nėra įdomi. Ta rutininė veikla – ūkis, įstatymų tobulinimas. Bendros uždegančios idėjos šiandien nematome“, – portalui LRT.lt kalbėjo politologas.
Kaip sakė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologė A.Ramonaitė, jaunimo aktyvumas Vakarų Europoje taip pat gerokai mažesnis nei vyresnių žmonių, tačiau Lietuvoje jis esą išskirtinai žemas.
„Galime kelti keletą hipotezių. Galbūt yra problemų su švietimo sistema, nes iš tiesų pilietinis ugdymas kaip dalykas mokykloje yra visiškai nuvertintas, o mokiniai negauna tų bazinių žinių, kurios vėliau jiems leistų susigaudyti politiniame pasaulyje.
Mūsų pilietinio ugdymo pamokos yra abstraktaus lygio – apie patriotizmą, demokratiją... Mokykloje vengiama bet kokių politinių temų.
Jauni žmonės visiškai nesusigaudo Lietuvos partinėje sistemoje, kartais net absoliučiai nežino, kad yra Socialdemokratų partija ar Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Tuo metu vyresni žmonės pamena partinės sistemos formavimosi pradžią, jiems yra viskas aišku, kas su kuo ir dėl ko konfliktuoja“, – priežastis vardijo A.Ramonaitė.
Be to, pasak politologės, jaunimas Lietuvoje labai mažai vartoja arba visai nevartoja nacionalinės žiniasklaidos – nežiūri televizijos, neskaito netgi pagrindinių laikraščių ir naujienų portalų.
„Pagrindinis informacijos šaltinis tuomet yra socialiniai tinklai, „Facebook“, ir tuomet jie atsiduria tam tikroje savo bendraamžių grupėje, kurioje politika nesidomima. Dėl to jokia politinė žinutė jų apskritai nepasiekia. Elektroninė erdvė leidžia matyti tik tai, kas tau patinka, ir atriboja nuo kitų žinių“, – sakė TSPMI dėstytoja.
Jos žodžiais, bendras neigiamas nusivylimas viskuo, kas susiję su politika, esą taip pat turi poveikį.
„Jei pažiūrėtume visų gyventojų domėjimosi politika dinamika Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, mūsų šalyje ta dinamika išskirtinė tuo, kad po Sąjūdžio matyti aiškus domėjimosi politika nuosmukis. Žmonės demonstratyviai sako, kad nesidomi, nes tai jiems yra kažkas nepriimtino; jie pyksta ant politikų ir tai demonstruoja. Pavyzdžiui, Latvijoje ir Estijoje nėra tokio didelio nusiteikimo prieš visą politiką. Tai veikia ir jaunąją kartą, yra susidaręs mitas, kad politika neįdomi, bjauri, nemaloni ir kad nėra ko ja domėtis. Bet tai prie nieko gero nepriveda, nes politika mus veikia“, – aiškino A.Ramonaitė.
Kaip teigė politologė, jei žmogus nesidomi politika, juo lengva manipuliuoti.
„Kai žmogus nesidomi politika ir nieko nežino, bet ateina balsuoti, jo balsą gali nulemti atsitiktiniai dalykai ar sąmoningos kažkokių jėgų pastangos tokius nesiorientuojančius jaunus žmones patraukti į savo pusę. Tai rizikingas dalykas ir geopolitine prasme“, – pabrėžė A.Ramonaitė.
