„Prisidainavome“, – po surašymo galbūt ištars sociologai, omeny turėdami prieš dešimtmetį sukurtą Marijono Mikutavičiaus dainą „Trys milijonai“. Galima manyti, kad sporto pergalių simboliu tapusi daina mūsų sąmonėje įsirėžė ne tik dėl sukeliamos emocinės būsenos, bet ir dėl dainoje skambančio sakinio – „nors esam pasauly tik trys milijonai“.
Demografinių tyrimų instituto direktorė prof. Vladislava Stankūnienė juokaudama sako iki šiol pykstanti ant šios dainos autorių. Nepraėjus nė metams po „Trijų milijonų“ sukūrimo, keturiolikoje Europos šalių, tarp jų ir Lietuvoje, vykusio tarptautinio tyrimo metu buvo vertinamas visuomenės demografinis išprusimas, ir, be kitų klausimų, buvo užduodamas labai paprastas – „kiek jūsų šalyje yra gyventojų?“. Dauguma atsakiusiųjų ilgai negalvojo – 3 mln.
Tarp visų keturiolikos valstybių Lietuva išsiskyrė didžiausiu nuokrypiu nuo tikro skaičiaus, nes tuo metu mūsų šalyje gyveno apie 3,4 mln. žmonių.
„Įsivaizduokime, kad po surašymo sužinome, jog mūsų jau ne 3 mln. Natūralu, kad būtų keliamas klausimas, kodėl taip yra. Ir visi suprantame, kad pirmiausia dėl emigracijos mastų. Akivaizdu, kad išvyko daug jaunimo. Ką tai reiškia? Kad mūsų visuomenė labai greitai paseno. Nereikia ir surašymo, kad tai matytumėm“, – kalbėdama su „15min“ dėstė V.Stankūnienė, suskubusi pridurti – jeigu po surašymo paaiškės, kad Lietuvoje gyvena 3 mln. ar dar mažiau gyventojų, kartu taps aišku, jog iš šalies išvyko dviem šimtais tūkstančių žmonių daugiau nei skaičiuota. Vasario statistika rodo, jog dabar mūsų yra apie 3,24 mln.
Didumo jausmas sumažėtų
Visuomenės nuomonės ir rinkų tyrimo centro „Vilmorus“ vadovas dr. Vladas Gaidys mano, kad sumažėjus Lietuvoje gyvenančių žmonių skaičiui niekas per daug nesusijaudins. Tačiau būtent tik dėl paties skaičiaus mažėjimo – vienas ar kitas šimtas tūkstančių, „pamiršus“, kad „mūsų yra trys milijonai“, visuomenės savimonės, jos identiteto nekeičia. „Bet, kalbant apie tą „trys milijonai“, jame tikrai yra kažkas svarbaus, nors ir simboliško“, – teigia sociologas.
 |
| T.Urbelionio/BFL nuotr./Prof. V.Stankūnienės teigimu, Lietuvos visuomenės sensta ir tam pastebėti surašymo nereikia. |
Jis siūlo atkreipti dėmesį į kelis aspektus. Pirma, kad pagal gyventojų skaičių Lietuva yra didžiausia tarp Baltijos šalių – tarpusavyje kalbėdami apie Estiją esame įpratę minėti „daugiau kaip milijoną“, Latvijai priskirti „per du milijonus“, o Lietuvai – „daugiau kaip tris milijonus“ žmonių. V.Gaidys svarsto, kad surašymo metu suskaičiavus tik, pavyzdžiui, 2,9 mln. gyventojų, nejučiomis save priskirsime prie mažesnių valstybių. „Lyg ir atsidurtume toje pačioje grupėje kaip latviai, todėl sumažėtų mūsų didumo jausmas ir tai būtų kiek neįprasta“, – aiškino pašnekovas.
Be to, jis primena, kad visų iki šiol vykusių šalies gyventojų surašymų rezultatai buvo tapatūs tam „trijų milijonų“ jausmui – 3,4 mln., 3,7 mln. ar 3,2 mln. suteikė galimybę jausti tą „didumą“.
„Jeigu paaiškės, kad dabar Lietuvoje gyvena mažiau nei 3 mln. žmonių, visiems bus akivaizdu, kad „kažkas ne taip“ ir visi supras realų emigracijos mastą“, – sakė sociologas ir pakartojo, kad dėl paties skaičiaus ritimosi žemyn niekas labai nesikrimstų, nes jau tapo įprasta, jog Lietuvos gyventojų dėl emigracijos bei neigiamo gimstamumo ir mirtingumo santykio nuolat mažėja.
Simbolių pasaulyje
Ar „trys milijonai“ nėra tapatinami su šalies sėkme, tapę pozityvumo ir optimizmo simboliu, nurodančiu ir į šalies stabilumą? To paklausėme Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus dr. Boguslavo Gruževskio. Mokslininko nuomone, tie „trys milijonai“ kartu su M.Mikutavičiaus daina būtent ir tapo simboliu.
Daugelis eilinių piliečių reaguoja į simbolius, o ne į realius faktus.„Mes dažniausiai ir gyvename mitų, simbolių pasaulyje. Juk ne visi tapatiname save su emigracija ar mažėjančiu gimstamumu. Žinoma, patriotai, pedagogai išgyvena dėl išvykstančio jaunimo, tačiau daugelis eilinių piliečių reaguoja į simbolius, o ne į realius faktus“, – dėstė B.Gruževskis. Tačiau kartu jis atkreipia dėmesį, kad žmogui išgirdus apie tai, jog „trijų milijonų nebėra“, istorijos apie išvykusius kaimynus, bendradarbius ar vaikus būtų materializuotos. Kaip ir tai, jog mūsų miršta daugiau nei gimsta.
Galbūt mes pernelyg sureikšminame, kiek žmonių gyvena Lietuvoje? Gal protingiau būtų akcentuoti, kiek apskritai pasaulyje yra šalies piliečių? „Pasididžiavimo, kad esame plačiai paplitę, yra labai mažai. Mokėjimui prisitaikyti kitoje šalyje ar mūsų piliečių darbštumui didelės pagarbos mes neparodome“, – pastebi pašnekovas.
Primindamas, kad tėvynė yra tapatinama su jos teritorija, B.Gruževskis prabyla ir apie vertybes, kurių kitimą galimas „trijų milijonų“ sumažėjimas išryškintų. „Jeigu mūsų mažėja, o mes esame ištikimi tam tikroms vertybėms – sąžiningumui, tikėjimui vienas kitu ar rūpinimuisi savo žeme – suvoksime, kad tos vertybės nebėra efektyvios. Gyventojų skaičiaus mažėjimas gali būti būtent vertybinio praradimo išraiška“, – aiškino mokslininkas.
